www.voruta.lt

Lietuvos muziejų asociacija, artėjant Valstybės atkūrimo šimtmečiui, pakvietė muziejus dalyvauti ypatingoje iniciatyvoje – eksponuoti šalies muziejuose 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos Nutarimo dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo faksimilę, kad Lietuvai perduotą dokumentą kiekvienas norintis galėtų pamatyti arčiau savo namų, ne tik vilniečiai ar sostinės svečiai. Prie akcijos žaibišku greičiu prisijungė visų Lietuvos regionų muziejai, džiaugdamiesi dar vienu modernios Lietuvos šimtmečio šventės muziejuose akcentu. Krašto muziejus – tinkamiausia vieta supažindinti visuomenę su šiuo istoriniu dokumentu, čia jį pamatyti gali visi norintys.

Asociacijos prašymu dokumento faksimiles pagamino Lietuvos nacionalinis muziejus. Jau vasario mėn. pradžioje buvo neatlygintinai respublikiniams ir krašto muziejams perduota per 50 oficialių šimtmečio dokumento kopijų.

„Pasistengėme, kad Lietuvai svarbiausią dokumentą pamatytų kiekvienas mūsų šalies gyventojas, apsilankęs artimiausiame muziejuje. Žmonės turi jausti, kad muziejus yra bendruomenės centras, kad čia galima susirinkti ir švęsti svarbiausias šalies ir asmenines šventes.“, – sėkmingą iniciatyvą komentuoja Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas Raimundas Balza.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos Nutarimo dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, įteikto Vokietijos vyriausybei, originalas eksponuojamas Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje – Signatarų namuose,  sostinės senamiestyje, kambaryje, kur jį prieš 100 metų pasirašė dvidešimt dr. Jono Basanavičiaus pirmininkaujamos Lietuvos Tarybos narių. Dokumento originalas priklauso Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politiniam archyvui.

Vidutė STADALNYKIENĖ, Matuizų bibliotekos bibliotekininkė , www.voruta.lt

Matuizų bibliotekoje rinkosi Matuizų bendruomenės nariai, pagerbti riešinių konkurso “Mūsų Lietuva“, skirto Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui paminėti, laureatės Danutės Matuizienės, kuriai įteiktas diplomas už puikiai atliktą konkursinį darbą ir meilę Lietuvai.

Renginį „Dalinkimės laisvės džiaugsmu“ pradėjome garbingai ir pilietiškai, giedodami Lietuvos himną, skirtą atkurtos Lietuvos šimtmečiui. Renginio diena, vasario 14-oji, sutapo su meilės diena, su šypsenomis veiduose vieni kitus šiltai apsikabinome. Lietuvai skirtos gražiausios eilės, posmai, dainos, skambėjo iš bibliotekos skaitytojų: Darijos Valiukevičiūtės, Gabrielės Jakimavičiūtės, Deimantės Kišonaitės. „Didžią garbę turiu sau, kad lietuviu užgimiau, bet didesnę dar turiu, kai lietuviškai kalbu,“ – ketureiliu pradėjęs, vėliau apie mūsų tautos vėliavą, moksleivis Paulius Skamarakas kalbėjo: „Vėliavos geltonoji spalva reiškia mūsų geltonuojančius javų laukus, geltonais žiedais žydinčias mūsų darželių rūtas ir geltonas purienas. Geltona spalva primena, kad mus per ilgus amžius daug kas yra nuvylę. Žalia spalva reiškia viltį. Visi tikisi sulaukti gražios ateities. Ši spalva primena, kad mūsų kraštas yra didelių miškų, gražių pievų ir žalių rūtų kraštas. Raudona spalva reiškia meilę. Lietuviai yra geros širdies žmonės- myli savo kraštą, be to ši spalva primena mums, kad mūsų senoliai, gindami savo tėvynę, praliejo daug kraujo. Mums mūsų tautos vėliava yra labai brangi. Todėl ją gerbkime ir visur jai skirkime garbingą vietą. Trispalvė vėliava yra visos mūsų tautos  tautinė vėliava.“(Apie mūsų tautos vėliavą iš „Aušrelės“ 1936.m)

Bibliotekininkė Vidutė Stadalnykienė sudėliojo scenarijų apie paprastos dzūkų moters gyvenimą, dzūkiška kalba pasakoja bibliotekos skaitytojos Danutės Matuizienės pomėgį megzti, daug šmaikščių žodžių, netgi žaidimą su savo anūkaičių didele šeima, o tie vyresnieji žmonės renginio metu, lauko darbus dirbo. Danutė Matuizienė užaugino dvi dukras ir sūnų. Už ją kalba jos darbai, Matuizų kaimo giesmininkė. Keletas kaimynų pasakojimų: mezgė su mašina, su virbalais, vąšeliu, tai krūvon sudėjus būt visas Matuizų, Giraitės, Beržupio, ir dar kraštas Bartelių kaimo žmonių apmegztų, nes mezgė nuo vaikystės. Bobutė  ant pečiaus pasisodzinus mokino megzt pančekas, gal penkių metukų buvau. Scyra dzūkė, vasarai prasidėjus gali suscikt miške, grybauja ir dainuoja, o uogauc tai nelabai kas gali su ja susdėc, labai sparciai uogelas renka. Puiki gaspadinė, ar žmogui bėdoj ar rodoj, paci pirma, daug porų suženijusi, kurie ir po šiai dzienai rozum gyvena. Kap marciosna atajo tep ir užsiliko, jau 58 metai Matuizų ūlyčioj gyvena. Paklausus, kap gyven a, ryte sako gerai, per pietus – gerai, vakare dar geriau.

Didžiuojamės Matuizų kaimo žmogumi, darbščia mezgėja, Danute Matuiziene, kuriai riešinių konkurso“ Mūsų Lietuva“ skirtas Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui paminėti laureato diplomas už puikiai atliktą konkursinį darbą ir meilę Lietuvai. Daug energijos, kūrybinių minčių įgyvendinti, stiprios sveikatos sveikindami linkėjo Matuizų seniūnijos seniūnas Mindaugas Matuiza, Matuizų bendruomenės tarybos narė Ramunė Marcinkevičienė. Išsiuvinėjusi pagalvėlę su užrašu „Ačiū“ Danutei dovanojo siuvinėtoja kryželiu Marytė Lapinaitienė. Skambiomis patriotinėmis dainomis  renginį papuošė buvusi ilgametė Matuizų bibliotekos darbuotoja Ona Česokienė. Parodoje įvairių stilių bei raštų riešinės, kurias galima buvo apžiūrėti, įsigyti, o likusias Danutė išdovanojo Matuizų bendruomenės žmonėms, kurie jomis pasipuošė minėdami Lietuvos šimtmetį. Dėkoju Matuizų bendruomenės pirmininkei Oksanai Sereičikienei už paramą.

Onos Striškienės asmeninio archyvo nuotr.

Ona STRIŠKIENĖ, Panevėžio žygeivių klubo narė, www.voruta.lt

Lietuva švenčia 100-ąsias Valstybės atkūrimo metines. Lietuvos miestai ir miesteliai viešais renginiais, koncertais, susibūrimais pažymi Lietuvos valstybės tęstinumą. Paįstrio kraštiečių  klubo „Ąžuolas“, J Zikaro gimnazijos, bendruomenės nariai vasario 15 d. pagerbė žuvusiuosius už Lietuvos laisvę – Paįstrio kapinėse ant savanorių ir partizanų kapų uždegė žvakes, padėjo gėlės. Vakare vyko minėjimas-koncertas „Mano žemė – Lietuva”.

Vasario16d.  kartu su Panevėžio žygeiviais dalyvavome Kriklinių (Pasvalio r.) kaimo bendruomenė šventėje, skirtoje Lietuvos šimtmečiui. Gausiai dalyvaujant savanorių, partizanų giminėms, bendruomenės nariams Kriklinių kapinėse uždegtos atminimo žvakės, dalyvauta Šv. Mišių aukoje. 13.30 skambėjo 100 varpo dūžių. Šventinis koncertas, skirtas Lietuvos 100-jam Gimtadieniui, buvo mokyklos salėje.

Vasario 16 d. ryte žvakių uždegimu 1918-ųjų savanoriams Pumpėnų kapinėse (Pasvalio r.)  prasidėjo šventė, skirta atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui atminti. Žvakėmis su trispalve juostele pasirūpino Pumpėnų seniūno pavaduotoja Asta Raudonienė, dalyvavo savanorio Petro Jasiūno sūnus Petras, kraštiečių asociacijos „Pumpėniečių viltys“ pirmininkas Algimantas Stalilionis, kiti kraštiečiai.

Šventinis koncertas, skirtas 100-jam jubiliejui, buvo Pumpėnų kultūros centre. Dainavo Pumpėnų-Jurgėnų mišrus vokalinis ansamblis (vad. Gėlė Mačiunienė). Eiles deklamavo Neda Strielčiūnaitė ir Laura Morkūnaitė. Savo kūrybos eiles skaitė Dalia Šeputienė ir Ona Striškienė.  Dainavo Pumpėnų muzikos studijos dainininkės Viktorija Aglinskaitė ir Ligita Zalupaitė (vad. Vainutis Pelegrimas). Koncertavo Krinčino moterų vokalinis ansamblis (vad. Ramunė Maziliauskienė). Sutinkant, šokant ir išlydint svečius grojo Pakruojo KC Balsių kapela (vad. Nijolė Žiauninė).

Vasario 17 d. minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, prisimenant ir pagerbiant partizanus ir visus kovotojus, žuvusius už Lietuvos Laisvę, vyko pėsčiųjų žygis Raguvos miškuose (Panevėžio r.). Jo metu aplankyti du Vyčio apygardos partizanų bunkeriai, partizanams atminti skirtas akmuo su iškaltu Vyčio ženklu. Partizanų keliais nužygiuota virš 10 km. Pagerbti čia žuvusieji kovotojai: poetas Bronius Krivickas-Vilnius ir Mykolas Blinkevičius-Nemunas.
Aplankyta partizanų palaidojimo vieta Putiliškių kapinaitėse netoli Raguvos.

Vasario 18 d. Lietuvos Valstybės atkūrimo 100 metų Jubiliejaus dienai skirtas renginys vyko Panevėžio sveikatingumo centre „VidmaVita“. Renginio metu buvo pristatyta Algimanto Stalilionio ir Vykinto Vaitkevičiaus knyga ,,Laisvės ir Tėvynės ginti. 1918-1920m. Pumpėnų valsčiaus savanoriai“. Susirinkusius pasveikino „Vidmavitos“ įkūrėjas Vidmantas Kartanas, LR Seimo narys Povilas Urbšys. P. Urbšys įteikė Vidmantui Kartanui Judėjimo „Kartu“ įsteigtą nominaciją  „Metų žmogus“.

Buvo pasveikintas kraštotyrininkas, kraštiečių asociacijos „Pumpėniečių viltys“ pirmininkas Algimantas Stalilionis su G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnauju Lietuvai“ 2018m. paskirimu. Poezijos posmus skaitė Audrius Daukša, Juozas Braidokas. Dainavo SC „Vidmavita“ vokalinis ansamblis „Pušelė“ (vad. Ž. Anilionis). Savo poeziją skaitė Panevėžio r. literatų klubo „Polėkis“ vadovas Stanislovas Grigas. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Panevėžio literatų klubo „Polėkis“ narė Ona Striškienė pateikė žinias apie A. Stalilionio įdėtą darbą ruošiant knygą, perskaitė savo eilėraštį  „Savanoriai“. Visiems popietės dalyviams sustojus ratu, susikibus rankomis buvo sudainuota daina „Paimkim Lietuvą visi ant rankų“.

Lietuvos šimtmečio šventės tęsiasi, renginiai toliau vilnija per visą Lietuvą.

Ona AVIŽINIENĖ, Mickūnai, Vilniaus rajonas, www.voruta.lt

Vasario 15 d. Mickūnų gimnazijos bendruomenė paminėjo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Gimtadienį. Aktų salėje susirinkusieji klausėsi gimnazijos direktorės Malgožatos Radevič sveikinimo žodžių, IV G klasės gimnazisto Danieliaus Šablovskio pranešimo, žiūrėjo mokinių sukurtą filmą apie signatarą Stanislovą Narutovičių.

Gimnazistai iškilmingai priminė, kaip galėjo būti pasirašytas 1918 m. Vasario 16 – osios dienos Lietuvos Nepriklausomybės aktas. Tiesa, šiandienos gimnazistai kuria savo gyvenimo istoriją, kuri yra tąsa anų Šimtmečio aktyvių Lietuvos šviesuolių. Šventinį minėjimą baigėme bendra daina ,,Mano kraštas“. Programą padėjo rengti lietuvių kalbos ir istorijos mokytojai.

Lietuvos valstybės keliu

Vasario 16 – ąją dieną Mickūnų gimnazijos 7, I G ir II G klasių mokiniai tradiciškai dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtoje šventinėje jaunimo eisenoje. Tai kelias, jungiantis mus su Lietuvos valstybe ir jos kūrėjais.

Ėjome juo, kad nusilenktume protėviams ir prisimintume turintys savo namus istorijoje. Šiame kelyje  – 16 svarbių valstybės istorijos vietų. Kelias vedė Pilies, Didžiąja, Aušros vartų, Mikalojaus Daukšos ir Rasų gatvėmis iki Rasų kapinių. Nulenkėme galvas prie Vasario 16 – osios Nepriklausomybės akto signatarų Jono Basanavičiaus ir Jono Vileišio kapų, sovietų nužudytų signatarų Kazio Bizausko, Prano Dovydaičio, Vlado Mirono simbolinio kapo, M.K. Čiurlionio ir kitų garsių Lietuvos menininkų kapų, už Lietuvos laisvę žuvusių karių savanorių kapų.

Keliaudame bendravome su Jono Vileišio dukra Dalia Bobeliene, su Vytautu Bogušiu – Lietuvos pasipriešinimo tarybiniam okupaciniam režimui dalyviu ir politiniu veikėju, Vilniau meru Remigijumi Šimašiumi.

Daugiatūkstantinėje eisenoje mokiniai matė savo bendraamžius, pajuto bendrystę. Šie jauni žmonės – aktyvūs, pilietiški kurs antrojo šimtmečio Lietuvą. Norisi tikėti, jog jie nepadarys gėdos gimtajam kraštui, protėvių ir tėvų atminimui ir šią dieną prisimins visą gyvenimą. Džiaugiamės, kad kasmet eisenoje nori dalyvauti vis daugiau mūsų gimnazistų. Su mokiniais eisenoje žygiavo lietuvių kalbos mokytojos Ona Avižinienė, Jolanta Stefanovičienė, lenkų kalbos mokytoja Kristina Vitlicka, istorijos mokytoja Vaclava Šukštul.

Donato Malinausko ir dr. Jono Basanavičiaus laiško Romos Popiežiui faksimilė

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas raštas1, skirtas Popiežiui, o jo kopija – monsinjorui Kazimierui Prapuoleniui2. Jį pasirašė Donatas Malinauskas ir dr. Jonas Basanavičius. Raštas išlikęs, tačiau jo būklė labai prasta – aptrupėję kraštai, nuplėštas kairysis viršutinis kampas. Veikiausiai, todėl nėra žinoma tiksli jo parašymo data. Raštas rašytas Donato Malinausko, kaip ir iš kur pateko į Vrublevskių biblioteką, nėra aišku. Nėra abejonių, kad minimame rašte rašoma apie Vilniaus Šv. Jokūbo bažnyčią (žr. faksimilinę kopiją). Datą galima nustatyti iš 1915 m. gegužės mėnesio „Vilties“ publikacijų3 ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti (toliau – LDNDKŠ) 1915 m. gegužės 23 d. protokolo. Šiame protokole (Nr. 484) ir „Vilties“ 1915 m. gegužės 19 d. numeryje aprašomas incidentas Vilniaus Šv. Jokūbo bažnyčioje, įvykęs tų pačių metų gegužės 17 d. ir sulaukęs didelio atgarsio visuomenėje. Deja, tai buvo ne pirmas tikinčių lietuvių ir lenkuojančios Vilniaus visuomenės dalies susidūrimas. Paskutinis toks susidūrimas iki minimame dokumente aprašyto incidento buvo Vilniuje, Šv. Jono bažnyčioje, dar prieš karą, 1913 m. gegužės 1–2 d.5. Karas ir pabėgėlių srautai nesustabdė neapykantos, lietuviai nesulaukė užuojautos ir globos. Įvykiai Šv. Jokūbo bažnyčioje – tarytum lietuvių kovos už savo teises savo žemėje su norinčiais pastarąją priglausti atspindys.

1915 m. gegužės 23 d., pirmininkaujant Martynui Yčui, įvyko LDNDKŠ posėdis, jame dalyvavo dr. Jonas Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Smetona, Donatas Malinauskas, Konstantinas Olšauskas, Emilija Vileišienė, Povilas Dogelis, Stasys Šilingas ir pakviesti kunigai Juozas Povilas Grajauskas6, Juozas Laukaitis7, Vincentas Jarulaitis8 bei įgaliotinis Šiaulių apskričiai9 Kazys Šalkauskas. Posėdžio pabaigoje Antanas Smetona pakeitė iki tol susirinkimui pirmininkavusį Martyną Yčą ir tuomet buvo nuspręsta informuoti Šventąjį Tėvą specialiąja telegrama apie apgailėtiną incidentą Šv. Jokūbo bažnyčioje10. Už kreipimąsi balsavo penki, prieš buvo tik vienas Antanas Žmuidzinavičius, kuris tokį savo poelgį motyvavo taip: „… kad tai gali pakenkti Sąjungai dėlei sugrąžinimo lietuvių kalbai teisių Vilniaus vyskupijos bažnyčiose.“ Protokolą Nr. 48 pasirašė tik septyni asmenys, nors susirinkime dalyvavo trylika asmenų, tai yra: Donatas Malinauskas, Antanas Žmuidzinavičius, Povilas Dogelis, dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Konstantinas Olšauskas ir Emilija Vileišienė. Ar gavo Popiežius Donato Malinausko ir Jono Basanavičiaus telegramą, išsiųstą po birželio 13 d., nėra žinoma. Telegramą pirmasis, kaip Lietuvių sąjungos įgaliotinis, pasirašė Donatas Malinauskas, toliau Jonas Basanavičius11. Pagal XVIII–XIX a. kilmingųjų tradiciją su dviem „S“ raidėmis, norint pabrėžti, kad lietuviai nėra mužikų tauta ir turi savo aristokratiją, kuri gali valdyti savo kraštą.

Telegrama Šventasis Tėvas buvo informuojamas apie trisdešimties samdytų lenkų niekšų trukdymą pamaldoms ir giedojimui, jų savivaliavimą ir šaukimą, kad neleis lietuviams melstis ir klausytis pamokslų gimtąja kalba. Be to, Popiežiui pranešta, kad vyskupijos valdytojas nesiėmė jokių veiksmų dėl neteisėtų veiksmų šventovėje ir tai, kad iš pradžių jis nutarė atidėti savo potvarkį apie lietuviškų pamaldų įvedimą šventinėmis dienomis Šv. Jokūbo bažnyčioje nuo 1915 m. gegužės 30 d. iki 1915 m. birželio 13 d. ir tik vėliau jį panaikino. Taip pat rašė, kad vyskupijos valdytojas lietuvių delegatus, prašiusius palikti galioti jo paties potvarkį, policijos žinioms apibūdino kaip maištininkus.

Ar išgirdo Popiežius Lietuvių sąjungos įgaliotinių Donato Malinausko ir dr. Jono Bassanavičiaus (!) maldavimą apsaugoti senosios Lietuvos sostinės bažnyčias ir Vilniaus vyskupiją nuo panašių savivaliavimų ir tyčiojimosi iš brangių tautos religinių jausmų?

Ar dėl Lietuvos nykimo nesame kalti ir mes, pašalinę vieną „S“ iš patriarcho pavardės, bet geisdami „W“ raidės.

Jo Šventenybei12 Romos Po[piežiui]

Kopija Monsinjorui Prapuole[niui…]

via 15 della Botteghe Oscur[e …]

Vilniuje, Švento Jokū[bo] bažnyčioje […] gyvena keletas tūkstančių lietuvių, […] nurodė nuo gegužės 30 d. šventinėmis dienomis […] tokias mišias su giedojimais ir pamokslais lie[tuvių] kalba, tačiau tą dieną apie tris dešimtis samdytų lenkų niekšų, vėl jėga sutrukdė pamoksl[us] ir giedojimus, siautėdami ir šaukdami bažnyčioje, kad neleis lietuviams melstis ir klausytis pamokslų gimtąja kalba.

Vyskupijos valdytojas nesiėmė jokių veiksmų, kad apsaugotų šventovę nuo panašių siautėjimų ir pradžiai atidėjo savo nurodymo vykdymą iki birželio 13 dienos, o po to, pataikaudamas polonizatoriams, nusprendė galutinai jį atšaukti, lietuvių – gi delegatus, prašiusius išsaugoti jo paties paskelbtą nurodymą, policijos ži[nioms] apibūdino kaip maištininkus.

Puldami Jūsų Šventenybei į kojas, teikiame šį skundą ir nuolankiai išdrįstame prašyti nurodymo dėl apsaugojimo mūsų senosios lietuvių sost[inės] bažnyčių ir Vilniaus vyskupijos nuo panašių siautėjimų ir pastovaus tyčiojimosi iš brangių tautos religinių jausmų.

Lietuvių Sąjungos įgaliotiniai

Dvarininkas Donatas Malinauskas

Daktaras Jonas Bassanavičius13

_________________________________

¹ Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB, RS), f. 43., vnt. 27503, lap. 1.

² Kazimieras Propuolenis (1858–1933). 1921 m. Vatikane pradėjo dirbti oficialus Lietuvos atstovas prelatas Jurgis Narjauskas, o J. K. Prapuolenis per Dancigą, kuriame lenkai konfiskavo Vatikano archyvuose jo surinktą istorinę medžiagą, grįžo į Tėvynę.

³ Mačius P., „Skandalas Vilniaus Šv. Jokūbo bažnyčioje“, in: Viltis, 1915 m. gegužės 19 d., Nr. 110 (1351), p. 1.

⁴ LMAVB, RS, f. 70, vnt. 6, p. 44.

⁵ Ld. St., „Lenkų skandalai Vilniuje Šv. Jono bažnyčioje “, in: Viltis, 1913 m. gegužės 3 (16) d., Nr. 50, p. 1–2; gegužės 5 (18) d., Nr. 51, p. 1; gegužės 8 (21) d., Nr. 52, p. 1–2; Iks., „Šv. Jono bažnyčia ir lietuvių kalba Vilniuje“, in: Viltis, gegužės 29 (birželio 11) d., Nr. 61, p. 1–3; IKS, „Šv. Jono bažnyčia ir lietuvių kalba Vilniuje“, Vilnius, 1913, p. 26.

⁶ M. Krupavičius, „A. a. kun. J. Grajauskas“, in: Rytas, 1930 m. gruodžio 5 d., Nr. 277, p. 2.

⁷ Juozas Laukaitis (1873–1952) – deputatas IV Rusijos Dūmoje 1912–1917 m.

⁸ Vincentas Jarulaitis (1859–1939) – rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dėdė, motinos brolis.

⁹ LDNDKŠ įgaliotinis.

¹⁰ LMAVB, RS, f. 70, vnt. 6, p. 47.

¹¹ LDNDKŠ protokoluose Jono Basanavičiaus parašas yra su dviem „S“ raidėmis.

¹² Lot. Sua Sanctitas – aut. pastaba.

¹³ Его Святейшеству Папе Ри[…] / Копiя Монсинiору Прополя[…] / via 15 della Botteghe Oscur[e …] / В Виленскомъ костеле Святого Яко[ва] / проживаетъ несколъко тысячъ литовцевъ, […] /распорядился с 30 мая вь праздничные дни вь […] / такую мессу с песьнопенiем и проповедъю на ли[товскомъ] / языке, но въ этот день около трехъ десятковъ наемныхъ поль- / скихъ подонковъ, снова насильно воспрепятствовали пропове[де] / и песнопеньямъ, безчинствуя и крича въ костеле, что и […] / не допустятъ литовцевъ молиться и слушать проповедь на / родномъ языке. / Управляющiй Епархiей непринялъ никакихъ меръ къ ограж- / денiю святыни отъ подобных безчинствъ и съ начала отло- / жилъ исполненiе своего распоряженiя на 13 Iюня, а затемъ / угождая полонизаторамъ, решился отменить его окончател[ьно] / литовскихъ – же делегатовъ, просившихъ сохранить издан / ное имъ распоряженiе представилъ полицейскимъ ве[-] / стямъ какъ бунтовщиковъ. / Повергая настоящую жалобу къ стопамъ Вашего Святейшества / осмеливаемся покорнейша просить распоряженiя об[ъ] / огрожденiе костеловъ нашей древней Литовской сто[лицы] / и Виленско епархiй отъ подoбныхъ безчинствъ и пост[o] / янныхъ издевательствъ надъ драгоценнейшими рели / гiозными чувствами народа.

Уполномоченные Литовского Союза / Дворянинъ Донат Малиновскiй / Докторъ Иванъ Бассановичь [laišką Romos Popiežiui į lietuvių kalbą vertė Viktoras Jencius-Butautas].

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 2 (844), 2018 m. vasario 24 d., p. 6.

Laikraščio „Dabartis“ (1917 m. birželio 2 d., Nr. 44, p. 1) faksimilė

Doc. dr. Arūnas VYŠNIAUSKAS, Vilnius, www.voruta.lt

Vasario 16-osios signatarai – moterų išdavikai?

Pastaraisiais metais lietuviškoje žiniasklaidoje imta kelti problemą, kodėl Vasario 16-osios nutarimą priėmusi Lietuvos Taryba buvo sudaryta vien tik iš vyrų. Sutinkami tokie teiginiai: „Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo istorija yra vienavyrių žanro klasika“, „Visuomenėje tuo metu gyvavo patriarchalinės nuostatos: politika tik vyrų reikalas“, „Vasario 16-oji yra nacionalinė vyrų šventė“, „Nepriklausomybės Akto signatarėmis moterys netapo, nes nebuvo laikomasi anksčiau joms duotų pažadų“, „Bet vyrai jas išdavė – į Lietuvos Tarybą neįtraukė ir paskelbė nepriklausomybės aktą vieni patys“ ir pan. Šių teiginių autorės ar autoriai ignoruoja griežtas vokiečių okupacinio režimo sąlygas ir tai, kad lietuviams 1917 m. rugsėjį sukviesti Vilniuje konferenciją ir išsirinkti tarybą, kuri atstovautų krašto interesus, okupacinė valdžia leido, nustatydama ir tam tikras išankstines sąlygas.

Lietuvos Taryba oficialiai įsteigta Bavarijos princo Leopoldo nurodymu

Lietuvių konferencija, kurioje dalyvavo vien vyrai, vyko Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lenkų Pohuliankos teatro salėje. Ją lietuvių konferencijos dalyviams penkioms dienoms užleido vokiečių karinė vadovybė, okupacijos metais pastatą perėmusi savo reikmėms. Konferencijoje rugsėjo 21 d. išrinktoji Lietuvos Taryba okupacinės valdžios buvo įteisinta tik rugsėjo 23 d., kai vyriausiasis karo vadas Rytuose, Bavarijos princas Leopoldas, remdamasis konferencijoje išrinktų atstovų rugsėjo 22 d. raštišku prašymu, įsteigė krašto tarybą (Litauischer Landesrat), suteikdamas jai tam tikrą, nors ir ribotą atstovavimo galią. Remdamasis karo vado Rytuose įsakymu, Lietuvos karinės valdybos viršininkas, kunigaikštis Francas Jozefas Izenburgas Biršteinas (Franz-Joseph zu Isenburg-Birstein), atsižvelgęs į Lietuvių konferencijos teikimą dėl personalinės sudėties, sudarė „Lietuvos tarybą iš 20 narių“1, o kiekvienam jų iškilmingos ceremonijos metu rugsėjo 23 d. įteikė gražiai apipavidalintą „pašaukiamąjį į žemės tarybą raštą“. Po to „dar buvo neoficialis subuvimas“2.

1917 m. permainas okupuotoje Lietuvoje paskatino revoliuciniai įvykiai Rusijoje nuvertus carą. Rusijos sostinėje Petrograde jau 1917 m. kovo mėnesį buvo įsteigta Lietuvių tautos taryba, dėl to vokiečiams buvo svarbu pademonstruoti pasauliui, kad tikroji lietuvių tautos interesams atstovaujanti taryba bus sukurta Lietuvoje, kurioje gyveno dauguma lietuvių. Gavęs Vokietijos aukščiausiosios karinės vadovybės nurodymą Bavarijos generolas feldmaršalas princas Leopoldas sprendimą leisti sudaryti lietuviams jų interesams atstovausiančią tarybą pasirašė dar 1917 m. gegužės 30 d. Tada vokiečiai vartojo „Pasitikėjimo tarybos“ (vok. Vertrauensrat) pavadinimą. Atitinkamas valdiškas pranešimas operatyviai paskelbtas vokiečių spaudoje. Žinią išplatino Volfo telegrafo biuras (W.T.B. – Wolffs Telegraphisches Bureau) – pagrindinė žinių agentūra Vokietijoje ir viena svarbiausių tuometinių naujienų tarnybų pasaulyje.

Laikraščio „Kownoer Zeitung“ (1917 m. birželio 1 d., Nr. 150, p. 1) faksimilė

Vienintelę įgaliotą lietuvių tautos atstovybę vokiečiai numatė be moterų

Valdišką skelbimą 1917 m. birželio 2 d. lietuvių kalba atspausdino ir okupacinės valdžios leidžiamas laikraštis „Dabartis“. Tačiau oficialaus trumpo pranešimo vertimas į lietuvių kalbą nebuvo itin tikslus. Vertrauensrat išverstas kaip „Pasitikimųjų Taryba“, nors tiksliau būtų „Pasitikėjimo Taryba“. O antrame, paskutiniame sakinyje parašyta: „Taryba susidės iš žymiausiųjų Lietuvos veikėjų.“ Kadangi žodis „veikėjų“ pavartotas kilmininko linksniu, tai galima buvo susidaryti įspūdį, kad čia paklius ne tik veikėjai (vyrai), bet ir veikėjos (moterys). Bet pažiūrėkime vokiško teksto originalą. Jį paskelbė ir okupacinės valdžios Kaune leistas laikraštis „Kownoer Zeitung“.

Visą pranešimą vokiečių kalba sudarė tik vienas sakinys, kurio pabaigoje nurodoma, kad lietuvių pasitikėjimo taryba turi susidėti „iš labiausiai gerbiamų Lietuvos vyrų“ (vok. aus den angesehensten Männern Litauens). Čia pravartu būtų priminti, kad kaizerinėje Vokietijoje nors ir veikė parlamentas – Reichstagas, tačiau jame nebuvo nė vienos moters. Jos Vokietijos žemėse apskritai neturėjo rinkimų teisės. Dėl to vokiečių karinei vadovybei net nekilo minties, kad okupuotose lietuvių gyvenamose teritorijose moterims reikėtų suteikti teises, didesnes nei pačiame Vokietijos Reiche.

Ar moterų priekaištai teisingai adresuoti?

Atsakant į žiniasklaidoje keliamą klausimą „Kodėl nei G. Petkevičaitė, nei jokia kita moteris nebuvo įtraukta į Vasario 16-osios akto signatarų sąrašą?“3, reikia atsižvelgti į tuometines okupacijos sąlygas ir istorines aplinkybes. Anuomet keltus ir dabar aktualizuojamus moterų priekaištus dėl 1917 m. Lietuvių konferencijos ir jos išrinktos Lietuvos Tarybos vien tik vyriškos sudėties reikėtų adresuoti kaizerinės Vokietijos vyriausiajai karinei vadovybei ir okupacinei valdžiai.

^{______________________________________}

¹ „Įkūrimas Lietuvių Žemės Tarybos“, in: Dabartis, 1917 m. rugsėjo 26 d., Nr. 77, p. 1.

² „Lietuvos Taryba“, in: Dabartis, 1917 m. rugsėjo 29 d., Nr. 78, p. 1.

³ AINA NAUJIENOS. „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ – apie
G. Petkevičaitę-Bitę, kurios dėka moterims suteikta teisė balsuoti. Aina.lt, 2018 m. vasario 11 d. Prieiga per internetą – <https://aina.lt/zmones-kurie-sukure-lietuva-apie-g-petkevicaite-bite-kurios-deka-moterims-suteikta-teise-balsuoti/>.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 2 (844), 2018 m. vasario 24 d., p. 6.

1918- 1920 m. žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę karių kapų VilniausRasų kapinėse | B. Puzinavičiaus nuotr.

Bronius Puzinavičius, www.alkas.lt

Deja, bet jubiliejinės šių metų Vasario 16 iškilmės Daukanto aikštėje Vilniuje paliko ne tik malonius prisiminimus. Labai gaila, kad iškilmių metu neatsirado laiko paminėti ir pagerbti tų, kurie savo kraujo ir gyvybės kaina 1918-1920 m. Nepriklausomybės karo kovose apgynė Vasario 16 akto nuostatas ir įtvirtino Lietuvos Nepriklausomybę. Nebuvo išneštos gėlės ant žuvusiųjų karių kapų skambant giesmės „Oi neverk, motušėle!“ melodijai, neatlikta salvė jų atminimui.

Trečioji salvė, kuri buvo skirta Nepriklausomybės akto signatarams, manau, galėjo būti skirta ir kovose už Nepriklausomybę žuvusiems net nekeičiant iškilmių scenarijaus, bet tas nebuvo padaryta. Kad mano žodžiai nėra laužti iš piršto, galima įsitikinti  žiūrint  Vasario 16 iškilmių  Daukanto aikštėje vaizdo įrašą:

Po pagrindinių iškilmių, vasario 17 dieną nuvykau į Vilniaus Naująsias Rasų kapines prie 1918- 1920 m. žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę karių kapų. Tai, ką pamačiau, galima matyti pirmoje nuotraukoje. Priešais skulptūrą padėtos gėlės nuo Lietuvos Respublikos Prezidentės. Prie paminklinės lentos pritvirtintas vainikėlis nuo Lietuvos laisvės kovų sąjungos ir kitų patriotinių organizacijų.

Pagalvojau – o kur Seimo pirmininko, Ministro pirmininko, Krašto apsaugos ministro, Kariuomenės vado, Vilniaus mero, kitų valdžios grandžių, pvz., Generalinio prokuroro, Aukščiausiojo teismo pirmininko, Konstitucinio teismo pirmininko, Valstybės kontrolieriaus, kur bent jau svarbiausiųjų visuomeninių organizacijų, tokių kaip Lietuvos Sąjūdis gėlės ir vainikai?

Nejaugi jiems Vasario 16 nesvarbi, nebrangus žuvusiųjų Lietuvos karių atminimas? Nejaugi užtenka tik pastovėti iškilmių metu Daukanto aikštėje? Jeigu paminėtų ir nepaminėtų institucijų ir organizacijų vadovai pasirūpintų pagerbti žuvusiųjų už Tėvynę atminimą gėlių puokštėmis, tai iškilmių metu Daukanto aikštėje susiformuotų įspūdinga gėlėmis nešinų tautiniais drabužiais pasipuošusių merginų ir karių eisena, liudijanti visų mūsų pagarbą ir meilę tiems, kurie gynė ir apgynė mūsų Tėvynės Nepriklausomybę. O kuklūs žuvusių už Tėvynę karių kapai Naujosiose Rasų kapinėse sužydėtų kaip Rojaus sodas.

Antroje nuotraukoje – J. Pilsudskio aikštė Varšuvoje. Matome vainikus nešinų karių ir valstybės pareigūnų bei visuomeninių organizacijų atstovų eiseną, žingsniuojančią link Nežinomo kareivio kapo. Eisenos priekyje – buvęs Lenkijos Prezidentas Bronislovas Komorovskis, už jo buvusi Lenkijos vyriausybės vadovė Eva Kopač (Ewa Kopacz), kiti valstybės pareigūnai ir visuomeninių organizacijų vadovai prie savo vainikų. Nesakau, kad vainikų dydžiu ir skaičiumi turime varžytis su mūsų pietiniais kaimynais, ar kopijuoti jų apeigas. Gal mūsų apeigos dar gražesnės? (trečia nuotrauka). Bet pagarbos žuvusiems už Tėvynę, dėmesingumo Tautos istorinei atminčiai tikrai galėtume ir turėtume iš kaimynų lenkų pasimokyti.

Šv. Mišių dalyviai uždegė žvakutę ir padėjo gėlių ant Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko šeimos kapo. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

2018 m. kovo 7 d., Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko gimimo dieną (signataras gimė 1869 m. vasario 23 d. (kovo 7 d.) Krėslaukyje, Latgaloje, Vitebsko gubernijoje, caro armijos pulkininko Mykolo Malinausko ir Alinos Tanskos šeimoje) Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje kleb. Algimantas Gaidukevičius ir kun. jubil. Ignas Kavaliauskas aukojo šv. Mišias už Donatą Malinauską ir jo šeimą: žmoną Zofiją Kučevskaitę-Malinauskienę (1896–1950 05 27), seseris Filomeną Malinauskaitę (1859–1941 09) ir Jadvygą Zavadzkienę, mirusią pakeliui į tremtį.

Pamokslo metu kleb. Algimantas Gaidukevičius dalyvavusiesiems priminė signataro Donato Malinausko nuopelnus atkuriant Lietuvos valstybę, o tremtį į Sibirą prilygino aukai dėl Lietuvos valstybės. Jis kvietė susirinkusiuosius pasimelsti už Sibire žuvusius ir nukankintus tremtinius. Šv. Mišių metu giedojo Gražinos Kulbickienės vadovaujamas bažnyčios choras.

Šv. Mišiose dalyvavo Onuškio seniūnė Zita Aniulienė, Onuškio Donato Malinausko gimnazijos direktorė Rima Blikertienė, gimnazijos moksleiviai, Trakų neįgaliųjų užimtumo centro direktorius Juozas Norinkevičius, centro darbuotoja Laimutė Banuškevičiūtė, VšĮ „Vorutos“ fondo redaktorė Irma Stadalnykaitė, „Trakų žemės“ ir „Vorutos“ laikraščių steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius ir parapijiečiai.

„Vorutos“ inf.

www.voruta.lt

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kviečia kūrybingai ir prasmingai minėti Valstybės atkūrimo dieną ir prisijungti prie akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“.

„Mūsų valstybė skaičiuoja naują šimtmetį! Jos gimtadienį ir vėl švęskime visi drauge, kad Vasario 16-oji atsilieptų kiekvieno tautiečio širdyje, kad vėl plačiai skambėtų, aidėtų ir džiugintų, o mums brangios spalvos – geltona, žalia ir raudona – nuvilnytų iš Lietuvos per visą pasaulį“, – sako Prezidentė.

Iniciatyvos tikslas – linksmai ir išradingai pasveikinti savo šalį gimtadienio proga, o savo sumanymais pasidalinti su visais. Iniciatyvas, kaip originaliai pasveikinti Lietuvą, galima registruoti oficialioje svetainėje www.lrp.lt/vasario16 iki vasario 20 dienos.

Linksmiausių ir išradingiausių sumanymų autorius valstybės vadovė pakvies į Prezidento rūmus, kur iškilmingoje ceremonijoje bus pasidalinta pačiomis ryškiausiomis ir nuoširdžiausiomis Vasario 16-osios šventės akimirkomis. Už originalumą, pilietiškumą, gebėjimą sutelkti ir meilės Lietuvai puoselėjimą šalies vadovė įteiks nepriklausomos Lietuvos ir jos žmonių simbolį – valstybės trispalvę.

Prie kūrybingai sutikti Vasario 16-ąją kvietusios akcijos švenčiant jubiliejinę – 100-ąją – Valstybės atkūrimo dieną Lietuvos žmonės prisijungė itin gausiai ir pateikė rekordinį skaičių – net 1500 išradingų sumanymų. Akcijoje ypač aktyviai dalyvavo šalies žmonės ir svetur gyvenantys lietuviai. Švęsdami kartu jie kūrė gražią bendrą šventę, daugybę prasmingų, linksmų akimirkų ne tik sau, bet ir visiems aplinkui.

Šalies vadovės inicijuota akcija vyksta septintą kartą. Per šešis akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“ metus iš viso paskelbta 3,5 tūkst. idėjų, apdovanota per 130 originalių iniciatyvų.

https://www.lrp.lt/vasario16

Prezidentės spaudos tarnyba

The post Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai appeared first on Voruta.

http://mokykla.bubiai.lt/ nuotr.

www.voruta.lt

Lietuvos Respublikos valstybės švenčių dienų minėjimo organizavimo komisija, vadovaujama kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, patvirtino 2019 metų Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo renginių programą.

Kviečiame su ja susipažinti ir dalyvauti renginiuose:

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo renginių programa

The post Patvirtinta Vasario 16-osios renginių programa appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

The post Valstybės atkūrimo diena bus švenčiama linksmai ir išradingai appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

101-osios Lietuvos valstybės atkūrimo metinės Vilniuje bus paminėtos kasmet rengiamu nepriklausomos muzikos renginiu „Auszra 16”, kuris šįkart prasidės itin neįprastu laiku – Vasario 16-osios priešaušryje – 4 val. 44 min. Lietuvos kompozitorių namuose (A.Mickevičiaus 29) Vilniuje koncertuos elektroninės, postfolkloro ir chorinės muzikos atlikėjai, kartu su susirinkusiais žiūrovais pasitikdami saulės tekėjimą.

Skirtingose erdvėse vykstantis ir įvairią muziką pristatantis kasmetinis renginys „Auszra 16” šiemet vyks paskutinį, šešioliktą kartą. „Atliepdami pavadinimą ir prisimindami šio vyksmo pradžią, kuomet pirmoji „Auszra” įvyko 2004 m. paryčiais prie Katedros aikštės, kviečiame piliečius pasitikti Lietuvos gimtadienio šventę su pirma šviesa, – sako rengėjai. – Tai nuostabiai ramus ir ypatingas gėlas laikas, kuomet visas miestas dar giliai miega, bet ima busti gamta ir sąmonė. Tokiu metu klausytis gyvą muziką – nepaprastas potyris. Tai bus tarsi atkartojimas mūsų valstybės tapsmo – iš istorijos sutemų į švintančią laisvę.”

Architektūriškose Kompozitorių namų Žvėryne erdvėse auštant savo kūrybą pristatys ekperimentinės ambient muzikos projektas „Tykumos” (Donatas Bielkauskas „Donis” ir Kristijonas Lučinskas „Driezhas”), igametis post-industrial projektas „Girnų Giesmės” (Laurynas Jukonis), bei populiarėjanti postfolkloro grupė „Undan”. Baigiamuoju „Auszra 16” akcentu taps jauno M.K. Čiurlionio namų choro pasirodymas, pristatantis XX a. pradžios lietuvių kompozitorių muziką.

„Šešiolikos metų ciklą pabaigsime simboliškai ir dėsningai – saulei tekant, 7 val. 42 min. kartu sugiedosime Tautišką giesmę ir žengsime į naują šventinę dieną. Greta muzikos, tai bus smagus laikas pabendrauti, pasivaišinti arbata ir kava, pabūti drauge su bendraminčiais,” – sako renginį organizuojančios muzikos leidyklos „Dangus” vadovas Ugnius Liogė.

Vienas iš tradicinių „Auszra 16” akcentų yra įėjimo mokestis – 5 litai. Nacionalinė Lietuvos valstybės valiuta šiame meniniame renginyje vis dar konvertuojama. Lankytojai, neturintys išsaugoję litų, galės paremti renginį penkiais eurais.

Durys atidaromos 4.20 val. Renginys tęsis iki 8.00 val.

—

Prieš 15 metų prasidėjusi pilietinė neformalaus Vasario 16-osios šventimo iniciatyva įtraukė įvairias alternatyvios, pogrindinės, originalios lietuvių atlikėjų muzikos sritis ir asmenybes. „Auszra 16” kaskart vyko vis naujose Vilniaus erdvėse – nuo klubų ir ankštų kavinių iki muziejų ir didelių arenų. Pernai Lietuvos šimtmečio proga „Auszra” koncertas surengtas atvirame žiemos ore – Vilniaus mokytojų namų kiemelyje.

Renginio pavadinimas „Auszra” atkartoja autentišką 1883 m. aušrininkų laikraščio pavadinimą, tapusį pirminiu XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo simboliu. „Auszra 16” pradėta rengti 2004 m. Oganizatoriai pažymi, kad renginys nepolitinis, rengiamas už nepriklausomos muzikos leidyklos „Dangus“ surinktą 2% pajamų mokesčio paramą.

Auszra 16 įvykis socialiniame tinkle:

https://www.facebook.com/events/452303111970062/

Pasiteiravimui – tel. 8688 19655, el. paštas <info@dangus.net>

The post Vasario 16-osios priešaušryje – 4 val.44 min. įvyks nepriklausomos muzikos renginys AUSZRA 16 appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Brangieji,

atkurtoji mūsų valstybė skaičiuoja naują šimtmetį savo ilgaamžėje istorijoje. Švęskime Vasario 16-ąją, kaip išsivadavimo ir laisvės šventę!

Ši data kupina pasididžiavimo visais patriotais, kovojusiais dėl Lietuvos nepriklausomybės, kuri buvo ir idėja, ir aukščiausias tikslas, pripildytas begalinės meilės Tėvynei.

To paties tikslo vedami prieš septyniasdešimt metų partizanai pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją. Išdidžios tautos balsas okupacijos ir teroro sąlygomis iš partizanų bunkerio ragino nepasiduoti, neišsižadėti savo valstybės ir teisės gyventi laisviems.

Branginkime kovotojų palikimą, saugokime jį kaip įkvėpimą būti tvirtiems ir drąsiems, ryžtingiems ir atkakliems, savo darbais ir sprendimais kuriant šalies ateitį.

Ši nepaprasta diena mums visada reikš nepriklausomybės pergalę ir laisvės balsą mūsų širdyse.

Sveikinu visus su Vasario 16-ąja!

The post Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas Vasario 16-osios proga appeared first on Voruta.

Pirmasis medinis Alytaus tiltas, ant kurio 1919 m. žuvo karininkas Antanas Juozapavičius 

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys, www.voruta.lt

                             Skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100 – čiui, Vasario 16 – ajai

Lietuvos karininkas ir Nepriklausomos Lietuvos (1918 – 1920 )  gynėjas Antanas Juozapavičius gimė 1894 metais vasario  13 d.  Švokštonių dvare. Jo tėvai buvo nuomininkai. Ūkininkauti nesiekė, todėl 1901 ar 1902 metais tėvas su šeima persikėlė į Rygą uždarbiauti. Antanas mokėsi liaudies mokykloje, kuriai vadovavo mokytojas A. Buivydas, buvęs lietuvis patriotas. Mokytojas pastebėjo  Antano gabumus ir tėvams patarė būtinai leisti jį gimnaziją. Antanas Juozapavičius įstojo į Rygos „Aleksandrovskajos“ gimnaziją, tačiau jos nebaigė – už lietuvybę ir neklusnumą  caro vyriausybei iš šeštos klasės buvo pašalintas. Tuo laikotarpiu Antanas Juozapavičius apsisprendė esąs lietuvis. Tai didžiausios įtakos, matyt turėjo Lietuvoje praleistos atostogos.

1915 m. Antanas Juozapavičius išvyko į Maskvą, stojo savanoriu į batalioną, kur ištarnavęs porą mėnesių buvo priimtas į karo mokyklą. Ją baigęs, tarnavo 57 atsargos pulke Tverėje. Būdamas pulke nerimo, kad jam reikia dirbti svetimųjų, rusų naudai, o jo brangi tėvynė verčiama pelenais ir griuvėsiais. Jo siela veržėsi  Tėvynėn: dirbti tarp savųjų, dirbti Lietuvos naudai ir gerovei. Kol kas buvo neįmanoma, jis stengėsi būti arčiau tų žmonių, kurie siekimais ir idealais artimi lietuviams,  t.y. tarp latvių.

Karininkas Antanas Juozapavičius

O tuo metu latvių batalionai jau buvo suorganizuoti. Kelis kartus Antanas Juozapavičius prašėsi pulko vado perkelti į latvių batalionus.  Po ilgų svarstymų pateko į šeštąjį latvių Tukumo pulką. Tame pulke kovojo Rygos fronte prieš vokiečius, buvo kontūzytas. Vėliau už narsumą apdovanotas Šv. Onos ordinu.

1917m. Rusijoje ėmė kurtis lietuvių kariniai daliniai, karininkas Antanas Juozapavičius vienas iš pirmųjų ėmėsi  šio darbo. Aktyviai dalyvaudavo lietuvių karių suvažiavimuose, buvo renkamas į vykdomąją valdžią, buvo narys įvairių delegacijų, vykstančių pas Rusijos karinę vadovybę prašyti leidimo Rusijoje steigti lietuvių karinius dalinius. Kai toks leidimas buvo gautas, Antanas Juozapavičius buvo paskirtas Vitebsko lietuvių bataliono vadu.

Bolševikams paėmus valdžią Rusijoje, lietuvių daliniai buvo išformuoti. 1918 m. birželio mėn. jis grįžo į Lietuvą, į Vilnių, kur buvo dedami  pagrindiniai valstybės atkūrimo pamatai. Būdamas karininkas, jis stojo į Lietuvos kariuomenę, o 1918 – ųjų lapkritį, susikūrus pirmajai Lietuvos vyriausybei, Antanas Juozapavičius buvo paskirtas krašto apsaugos adjutantu. Pėstininkų pulkui iš  Vilniaus persikėlus į Alytų, jis buvo paskirtas pulko vado padėjėju, o netrukus ir vadu.  Antanas Juozapavičius buvo energingas, drąsus ir darbštus pulko vadas.

1919 m. savo  25 –ojo gimtadienio ryte, karininkas Antanas Juozapavičius kautynėse dėl Alytaus žuvo ant Alytaus tilto pakirstas bolševikų kulkos. Antanas Juozapavičius – pirmasis karininkas, žuvęs kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės. Palaidotas Alytuje 1919 m. vasario 14 d. Alytaus Šv. Liudviko bažnyčios šventoriuje. 19I9 m. balandžio 28 d. iškilmingai perlaidotas Alytaus miesto kapinėse prie Šv. Angelų sargų bažnyčios.  1925 m. vasarą I – asis dzūkų pavasarininkų kongresas karininko Antano Juozapavičiaus žuvimo vietoje prikalė paminklinę vario lentą – J. Zikaro darbo bareljefą. 1937 m. vietoj senojo medinio tilto buvo pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas ir pavadintas Antano Juozapavičiaus vardu. Prie jo pritaisyta ir anoji paminklinė lenta.

Alytaus kapinės

Pasvalio katalikės moterys yra keletą kartų dvasinių – kraštotyrinių  konferencijų ant ratų metu aplankę karininko Antano Juozapavičiaus tėviškę  (Vaškų seniūnija). O  kai vykstame į Pivašiūnus,  Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidus, tai būtinai  aplankome savo bičiulius Alytuje.  Su aktyvia visuomenininke bei „Dzūkų pulkucių“  vadove Antanina Urmanavičiene bei jos bendraminčiais  kartu organizuojame renginius tautine patriotine tema.  Alytuje beveik kasmet  aplankome du kapus:   tai pirmojo  Lietuvos karininko  Nepriklausomos Lietuvos gynėjo  Antano  Juozapavičius (žuvęs 1919 m. vasario 13 d.) ir Lietuvos   savanorio  Laisvės gynėjo  Artūro Sakalausko (žuvęs 1991 m. rugpjūčio  21 d.). Malda, literatūriniais posmais, tautine giesme bei žvakių šviesa pagerbiame šių didžiavyrių  kilnų  žygdarbį dėl mūsų Lietuvos Nepriklausomybės, dėl Laisvės ir tvirtos mūsų tautos  vienybės.

Paminklas A.Juozapavičiui

Naudoti šaltiniai: knyga „Užaugau Pasvaly“  Vilnius, 1997 m. Pasvalio Katalikių moterų  surinkta kraštotyrinė medžiaga.

The post Lietuvos karininkas ir Nepriklausomos Lietuvos gynėjas Antanas Juozapavičius appeared first on Voruta.

Autoriaus nuotr.

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, www.voruta.lt

Rokiškis, aplinkiniai miesteliai ir kaimai turi šimtametę istoriją. Rokiškio vardas pirmą kartą paminėtas 1499 metais. Šio krašto žmonės aktyviai dalyvavo LDK politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Krošinskių giminė per du šimtus metų valdė Rokiškį. Įdomi ir ta aplinkybė, kad Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui žmoną, Ivano III dukterį Eleną, į Vilnių 1495 metais atlydėjo ir kunigaikštis Ivanas Krošinskis. Rokiškis garsus savo dvarais ir juos valdžiusiais dvarininkais: Komorovskiai, Pšezdeckiai, Komorai, Romeriai ir t.t.

XX amžiuje Rokiškį garsino tarpukario Lietuvos premjerai Antanas Tumėnas, Juozas Tūbelis ir Vladas Mironas. Rajone globojami kultūros paminklai, išlikę net sovietmečiu, Roberto Antinio skulptūra skirta Nepriklausomybės dešimtmečiui, Pšezdeckių dvaro sodyba ir kiti. Didelio turistų srauto sulaukė barono Piotro Roseno privačios iniciatyvos dėka atkurtas Gačionių dvaras. Jame ne tik lankėsi, bet ir nakvojo Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis. Didelis dėmesys skiriamas iškilių asmenybių atminimui įamžinti: Juozo Tūbelio vardu pavadinta progimnazija, Juozo Tumo -Vaižganto vardu – gimnazija, mieste yra Vlado Mirono gatvė.

Rokiškio rajono savivaldybės Meras Antanas Vagonis (kairėje) su straipsnio autoriumi Viktoru Jenciu-Butautu

Kiekvienais metais pagal susiklosčiusią tradiciją Rokiškio rajono savivaldybės Meras Antanas Vagonis Vasario 16 – tąją dieną pagerbia signataro Vlado Mirono atminimą, padėdamas gėles jo gimtojoje žemėje prie paminklinio akmens.

The post Rokiškyje pagerbtas Vasario 16-osios Akto signataras Vladas Mironas appeared first on Voruta.

Joanna Bożerodska/zw.lt nuotrauka

www.bernardinai.lt

Vasario 16-osios išvakarėse Lenkų diskusijų klubas kvietė kartu švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

„Lietuvos nepriklausomybė svarbi ne tik lietuviams. Lietuva yra ir nuo amžių čia gyvenančių lenkų bei kitų tautybių žmonių tėvynė. Prisiminkime, kad žemaičių bajoras, lenkas – Stanislovas Narutavičius – buvo 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras“, – renginio pradžioje kalbėjo Lenkų diskusijų klubo pirmininkė Alina Obolevič.

Joanna Bożerodska/zw.lt nuotrauka

Linksmas ir tradiciškai neformalus Vasario 16-osios minėjimas vyko džiazo bare „Paviljonas“, kur svečiai skanavo tradicinių vaišių, leido laiką bendraudami, pokštaudami ir klausydamiesi Unicorn BJØRN muzikos.

Šiemet Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Lenkų diskusijų klubas nutarė pagerbti asmenis, prisidėjusius prie santykių tarp lietuvių ir lenkų gerinimo, ir padėkoti už jų ilgametę draugystę bei pasiaukojimą siekiant Lietuvos ir Lenkijos sutarimo.

Padėkos buvo įteiktos istorikui, Jerzy Giedroyc forumo pirmininkui dr. Alvydui Nikžentaičiui, istorikui, Orlen Lietuva generaliniam direktoriui Michalui Rudnickiui, istorikei, politologei, „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvei dr. Barbarai Stankevič, istorikui, publicistui prof. Pauliui Subačiui bei kalbininkei dr. Loretai Vaicekauskienei.

Joanna Bożerodska/zw.lt nuotrauka

Klubo valdybos narys, teisininkas ir tinklaraištininkas Aleksanderis Radčenka pabrėžė, kad yra daug daugiau žmonių, nusipelniusių padėkos, o tokie renginiai vyks dar ne kartą, ir juokaudamas pridūrė, jog šiam tikslui Lenkų diskusijų klubas yra pasirengęs gyvuoti net 100 metų.

Pokalbio metu daugiausia dėmesio skirta lietuvių ir lenkų santykių perspektyvoms ir Lietuvos lenkų vaidmeniui Lietuvos visuomenėje aptarti.

Pasak Mykolo Romerio universiteto viceprorektorės Barbaros Stankevič, didelis Lenkų diskusijų klubo nuopelnas yra tai, kad apie lenkus nekalba vien tik politikai, bet kalbama ir visuomenės lygmeniu.

„Diskusijos objektas lieka tas pats, tačiau pasikeitė vienas pagrindinių elementų – diskutuojama jau ne vien apie mus, bet kartu su mumis“, – pabrėžė politologė.

„Svajoju, kad tokie renginiai kaip šis nebūtų verčiami, kad visi galėtų mintis reikšti savo kalba ir suprastų vieni kitus. Turėtume išnaudoti mūsų daugiakalbystę kaip privalumą. Tai būtų valstybė, kurioje kiekvienas jaučiasi savas“, – savo nuomone dalijosi kalbininkė Loreta Vaicekauskienė.

Joanna Bożerodska/zw.lt nuotrauka

Manydama, jog politikai dar negreitai priims įstatymą dėl originalių asmenvardžių vartojimo, L. Vaicekauskienė svarstė, kad, kol bus priimtas oficialus sprendimas, lietuviai galėtų įvesti vadinamąją „solidarumo raidę“ ir socialiniuose tinkluose užrašyti savo vardus ir pavardes naudodami lenkiškas raides.

Žmogiškojo faktoriaus svarbą pabrėžė ir Jerzy Giedroyc forumo pirmininkas prof. Alvydas Nikžentaitis.

„Lietuvos ir Lenkijos santykių gerinimo siekiau dėl savanaudiškų paskatų. Visuomet sakiau savo kolegoms: nežinau, ar mums tą pavyks pasiekti, bet užtikrinu jums gerą kompaniją“, – juokaudamas kalbėjo istorikas.

„Adamas Michnikas kartais man sako – kaip jums gerai, Lietuva yra maža šalis, joje yra dešimt kartų mažiau idiotų. O aš jam atsakau: kaip jums gerai, Lenkija yra didelė valstybė, todėl turite dešimteriopai daugiau protingų žmonių“, – pasakojo A. Nikžentaitis ir pridūrė, jog vienintelis būdas užtikrinti, kad santykių tarp šių valsybių atšilimas nebūtų tik trumpalaikis pavasario dvelksmas, yra ieškoti geros kompanijos ir stengtis, kad ji didėtų.

Joanna Bożerodska/zw.lt nuotrauka

Tuo tarpu „Orlen Lietuva“ generalnis direktorius Michalas Rudnickis teigė, kad svarbiausia yra kalbėtis ir diskutuoti. Pasak jo, kiekviena diskusija suartina šalis, tik diskusijos dėka visose srityse yra įmanomas kompromisas.

„Per tiek metų sukūrėme bendruomenę, Abiejų Tautų Respubliką, kurios paveldas yra aktualus iki šių dienų. Reikia tik sugebėti pastebėti tą paveldą, semtis iš jo kuo daugiau, o tą suvokiančių žmonių atsakomybė, pareiga yra tą paveldą puoselėti ir perduoti kitoms kartoms“, – teigė M. Rudnickis.

Joanna Bożerodska/zw.lt nuotrauka

Vilniaus universiteto profesoriaus, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos vicepirmininko Pauliaus Subačiaus nuomone, lietuvių visuomenėje vyksta „apsivalymas“ nuo radikalių pažiūrų ir vis daugiau žmonių vertina šalies daugiakultūriškumą ir daugiatautiškumą.

„Ateitis, priklauso vis dėlto nuo to, kuria kryptimi judės Europa, ar pavyks ją išsaugoti. Lietuvai ir Lenkijai nebus lengva palaikyti normalius santykius ir bendradarbiauti aukščiausiu lygmeniu, jeigu Europoje įsigalės priešiškumas, įtampa ir susiskaldymas“, – teigė P. Subačius.

Apibendrindamas jis pažymėjo, kad pagrindinis dalykas visais lygmenimis, ar tai būtų ekonomika, politika ar švietimas, turėtų būti rūpestis dėl bendros Europos ateities.

The post Lietuvos laisvė svarbi ne tik lietuviams. Vasario 16-oji su Lenkų diskusijų klubu appeared first on Voruta.

Jono Česnavičiaus nuotraukos

Vytautas LANDSBERGIS, Vilnius,  www.voruta.lt

2019-02-16

Signatarų namų balkonas

                      Brangūs ištikimieji Lietuvos ir Vilniaus pilėnai!

                      Senokai nesimatėme, bet dabar likimas ir valdžia vėl suteikė galimybę paporinti jums daug ko. Pasakysiu dvi kalbas. Kas Lietuvoj dedasi, ir kas pasauly dedasi.

                      Lietuva nedalyvauja Astravo kiaulystėje ir avantiūroje. Taip, bet kiekvienas kandidatas į prezidentus turėtų patvirtinti tautai šią nuostatą. Spaudimas dalyvauti bus nežmoniškas.

                      Valdžioje vėl užsisuko vietinis vaikų darželis – kas ant ko supyko ir nesikalbės.

                      Verslūs vilniečiai po Misionierių šturmo numato stiklainiais užgožti paskutinę istorinę Centro puošmeną – šventųjų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią. Kas, kad tai unikalus Vilniaus perlas. Eisi, Pilypai, atgal į kanapes!

                      Neskiriantys rašomosios kalbos nuo šnekamosios čiulbamosios linksmai susikukuoja ir nutaria, kad kaip jau lietuviškas kalbagalys beplauks per šiukšlyną – taip ir gerai. Laisvė šiukšlintis, už kurią kovojom. O laisvai mąstyti bei reikštis – įtartina. Kritikoje glūdi sąmokslai!

                      Nūnai tarsi veržiamės į daugybinę pilietybę; ir valdžia, ir būrys visuomenės. Dalis išvykusiųjų nuoširdžiai norėtų, siekdami naujų pilietybių kitur, išsaugoti ir turimą Lietuvos. Gražus žodis – išsaugoti, bet esamoji 1992 m. Konstitucija to nenumato. Iš čia – gudragalvystės, kaip ją pakeisti nebe tradiciniu, o kokiu nors išsėtiniu referendumu ir apgaule (tas žaismas vis dėlto atmestas), – o dar nė neturint pageidaujančiųjų apskaitos ir garantijų, ar naujoji norma nebus taikoma tolimai praeičiai ir tolimiems nepažįstamiems, kurie seniai išvyko į kitas tautines tėvynes Vokietiją, Lenkiją, Rusiją… Gal ir jiems, nejuntantiems dabarties Lietuvai jokių pareigų, pasiūlysime didžiąsias pamatines teises – pavyzdžiui, piliečių teisę spręsti Lietuvos gyvybinius reikalus? Čia dar daugybė klaustukų. Profesionalai netempia, gal Dievas padės. Aklai balsuoti – per anksti, sprendimas nediskutuotas. Dabar atseit balsuokit už gražų šūkį, o konstitucinį įstatymą parengsim vėliau… Turėtų būti kartu, be pokštų.

Kai esamų interesantų užmojams kliūva esamas įstatymas – šalin įstatymą!

                      Kai kliūva Konstitucija – keičiam konstituciją! Jau tuoj pasidirbsim visraktį linksmai palengvinantį Konstitucijos kaitaliojimą. Pakaks dviejų penktadalių piliečių, tokia idėja.

                      Tas visraktis – neva Referendumo įstatymo keitimas, o iš tikrųjų suktai apgaulingai – pačios Konstitucijos keitimas, kad pamatinis skirsnis „Lietuvos valstybė“ būtų keičiamas ne virš pusės turinčių rinkimų teisę piliečių valia, bet vos daugumos iš atėjusių. Kiek jų ten bebalsuotų, pakaks mažiau nei pusės turinčių rinkimų teisę. Didesnė pusė liks išdurti, taip jiems ir reikia. Sumąstė profesionalai. Gal žavisi britais, kurie apgavo patys save.

                      Jau renkam parašus prieš tokį Seimą. Tebus Lietuvos širdis kuo mažesnė. Sutaupysim karsteliui. Ko sergi, nenaudėle!? Gal tad palikim ją nuseimuotą iki vieno svarbiausio nario arba vieno visažinio kultūros komiteto. Parašų parinkti – ne problema!  Būtų didžiulė valdymo išlaidų ekonomija. Ir dviejų Seimo pirmininkų jau tikrai nereikia. O geriausias vaistas nuo galvos skausmo, kaip žinia, yra giljotina.

                      Beje, darželyje dar kilo idėja, kad ministras – tai tik šratinukas, kuris pasirašinėja komandos parengtus dokumentus. Dalyko išmanymas nebūtinas.

                      Valstybės kontrolė antai perspėja chaotiškai karščiuojantį Seimą, kad jo štampavimo tempai – nenormalūs; mėgina pabūti seimūnus auklėjančia blaivykla. Klausimas, kada ši neklusni kontrolė bus išvaikyta. Jei galėtų, Seimo dauguma išvaikytų ir Konstitucinį Teismą.

                      Senoliai sakydavo: pasitarkim, daugiau galvų – daugiau proto. O kas mums, brolyčiai, iš to proto?

                      „Dūma – ne vieta debatams“. Čia Rytų socializmo išmintis. Todėl ir varom zovada, negaištam debatams.

***

                      O dabar apsidairykim truputį plačiau.

                      Kur esame ir kokie esame šioje suvargusioje civilizacijoje. Mes – tai europiečiai. Nuo 19-ojo iki 21-ojo amžiaus.

                      Būtent 19 a. vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche prašneko apie galimą ateitį, kurią pranašavo primityviai sočią ir esmingai nykią.

                      Jis beveik išpranašavo ateinančią Paskutiniojo Žmogaus gadynę.

                      Paskutinis žmogus pasižymi tuo, kad visa, kas didu, padaro mažu. Nebėra didžių dalykų!  Nuostabiai paprasta.

                      Pats PŽ viskuo patenkintas, negraibo žvaigždžių ir nelaido savo ilgesio strėlių į dangų; nuo saulės šviesos jis tik mirkčioja, ir jo lanko styga jau seniai pamiršo skambėti.

                      Bet svarbiausia: visa, kas didu, jis padaro mažu.

                      Žinoma, ir save. Pamiršk svajones. „Seniau visas pasaulis klydo“, galvoja PŽ, nelyginant koks Karlas Marksas.

                      Po jo rusų filosofas rašytojas Dmitrijus Merežkovskis rašė apie „Ateinančio Chamo“ laikus arba gadynę.

                      Prisimenam Biblijos veikėją Chamą, kuris tyčiojosi iš savo seno tėvo. Iš to tikrinio daiktavardžio pasidarė bendrinis ir net būdvardis. Tai vėl žmogus, kuriam nėra nieko šventa, bet viskas menka. Aplink – vien patyčių objektai. Pats būdamas menkas, jis nekenčia kitokio būvio ir nori, kad visa būtų menka. „Pasaulį seną išardysim!“

                      Ne be reikalo atsiduso jau 20 amžiuje prancūzų-lietuvių poetas pranašas Oskaras Milašius, nes jautė lemtingą žmonijos slinktį:

                      „O, mano kūdiki!

                      Toji ateinanti gadynė.

                      Ir jiems, ir mums!

                      O, mano kūdiki!

                      Toji ateinanti gadynė.“

                      Tiek prisimenu iš Juozo Urbšio prieškarinio vertimo.

                      O kas tada gyvenime nemenka, didu ir šventa?

                      Atsakymas, veikiau pamoka ir pavyzdys ateina iš dviejų tūkstančių metų praeities.

                      Brolystė ir auka, pasiaukojimas. Aukotis kam, už ką?

                      Už brolius ir už visus klaidžiojančius tamsybėse, dargi tuos nekenčiančius šviesos ir tiesos.

                      Mes vis dar šaukiamės šviesos ir tiesos. Taip mokė Lietuvos pranašas Vincas iš Paežerių. Tebegiedame jo tikėjimą.

                      O kai ateina viską trypiantis smurtas ir niekinimas?

                      Tada sukyla Lietuvos partizanai – prieš įžūlių žmogėdrų ordas!

                      Mat žmogėdros ateina būtent kaip Chamo gadynė ir „navieki“, kad suėstų žmogaus ne tik mėsą, bet svarbiausia sielą (perkeltų ją į marksistinį pilvą!), kad paverstų žmogų tik žmogeliu ir šliužu, bedvasiu bio-organizmu.

                      Yra besipriešinančių tokiai „pažangai“, negailinčių net savo gyvybės, negailinčių jokios aukos. Ir tada išlenda Paskutinis Žmogus, kuriam auka už brolius neturi vertės, jis patyčiomis dergia ir menkina laisvės kovų auką. Neva nereikėjo tų kovų. Didžių dalykų apskritai negali būti!  Nuherojink visus herojus, Paskutinis Žmogau su tūkstančiu tam pritariančių galvų.

                      O buvo juk tikinčių, dedančių savo gyvybes. – Laisve, Tėvynės laisve, mirsiantieji tave sveikina! Morituri te salutat!

                      – Kvailiai, – meta jiems Paskutinis Žmogus, o žmogėdros nekenčia net atminties.

                      Tai mūsų laikai. Ši kova dėl atminties tęsiasi, ir fronto linija eina per daugelio mūsų sielas.

                      Kodėl šių dienų valdiškoji Rusija kovoja prieš jau paskutinę laisvės kovų atminties „Memorialo“ organizaciją?

                      Todėl, kad garbės nebėra, ją pakeitė tuščia puikybė. Gal dar liko dienos sriuba – dienos nauda. Politinė, kuri nėra moralinė.

                      O ką mes? Pažvelkim į save. Išsivadavom, tai ir išsivaduokim, trenk perkūne! Ir neįkliūkim iš naujo, klausydamiesi dūsavimų, kad vergijoj buvo geriau.

                      Stiprybės, broliai ir sesės!

Nevokim ir nemeluokim – tokia pilėnų rinkimų programa, toks tebūnie mūsų garbės devizas.

O aukščiausiuoju įstatymu tebūnie brolystės meilė.

Nepamirškime, nepraraskime – ir nepražūsim.

The post Vytautas Landsbergis. Žodis pilėnams appeared first on Voruta.

Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas, apie 1920 m.

Kovo 9 d., šeštadienį, Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) bus įteikta Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija, renginys prasidės 11.00 val.

1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko premija skiriama kultūrininkui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, lietuvybės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei žmonių gerovės kėlimo ir kuriam artimos Donato Malinausko puoselėtos vertybės. Šios premijos steigėjai – signataro vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga, giminaitis Viktoras Jencius-Butautas su žmona Žiedūna.

Nuo 2012-ųjų Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko premiją yra gavę šie kultūros, visuomenės veikėjai: mons. Alfonsas Svarinskas, „Vorutos“ steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius (2012), „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), visuomenininkė, etnologė Nijolė Balčiūnienė (2014), politikas ir visuomenės veikėjas, buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintaras Songaila (2015), Lietuvos architektūros tyrinėtojas, istorikas dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas (2016), Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, Lituanistikos katedros profesorius dr. Alvydas Butkus (2017), dr. Vytautas Rubavičius (2018).

2019-aisiais signataro Donato Malinausko kultūros premija bus įteikta Rytų Lietuvos pedagogui, dailininkui, poetui, sąjūdininkui, aktyviam lietuviškosios kultūros puoselėtojui, kraštotyrinių, tautotyrinių savilaidos leidinių autoriui ir rengėjui Vytautui Dailidkai. V. Dailidka gimė 1937 m. kovo 28 d. Vygonių kaime, Varanavo r., Gardino sr., Naugarduko vaivadijoje, dabartinėje Gudijoje. Su didžiule pagarba ir liūdesiu jis mini savo tėvus – tėvą Vincą Dailidką, persekiotą ir kalintą lietuviškos „Ryto“ draugijos mokytoją, ir motiną Emiliją Miliauskaitę-Dailidkienę. V. Dailidka taip pat pasirinko pedagogo kelią – 1955 m. baigė Trakų pedagoginę mokyklą ir buvo paskirtas į Trakų r. Miciūnų septynmetę mokyklą, nuo 1956 m. dirbo Švenčionių rajono ir miesto mokyklose, 1959 m. sugrįžo dirbti mokytoju į Šalčininkų r. Eišiškių vidurinę mokyklą, kurioje ir pats buvo mokęsis. 1983 m. buvo paskirtas Eišiškių II-osios vidurinės mokyklos direktoriumi, o 1992 m. atkūrus lietuvišką Eišiškių vidurinę mokyklą jai vadovavo iki 2002 m., mokinius mokė dailės, vadovavo mokyklos kraštotyros muziejui. Besimokydamas Trakų pedagoginėje mokykloje ėmė kurti pirmuosius savo eilėraščius ir susipažino su tapybos, dailės pagrindais, o 1977 m. baigė Vilniaus dailės institutą.

Tradiciškai prieš įteikiant premiją už Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko šeimą, artimuosius bus aukojamos šv. Mišios. Kaip ir pastaruosius kelerius metus šv. Mišias klebonas kunigas Algimantas Gaidukevičius aukos Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje (Mokyklos g. 2A, Onuškis, Trakų r.), būtent šios bažnyčios šventoriuje 1993 m. birželio 14 d. buvo perlaidoti tremtyje mirusio signataro palaikai. Šv. Mišios už signataro D. Malinausko šeimą vyks kovo 8 d., penktadienį, pradžia 18.00 val.

„Vorutos“ informacija

Tel. pasiteirauti: 8 698 17049 (Viktoras Jencius-Butautas), 8 603 11117 (VšĮ „Vorutos“ fondas, Irma Stadalnykaitė)

The post Šeštadienį bus įteikta Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija appeared first on Voruta.