Prof. Vytautas LANDSBERGIS

Kalba prie Signatarų namų, 2017-02-16

             Piliečiai! Pilietės!

            Artėja Lietuvos Respublikos šimtmetis.

Vos vieneri metai beliko. Tačiau ir vieneri metai labai daug. Jie gali tapti lemtingi. Lūžis pasaulyje ir Lietuvai į vieną arba kitą pusę. Būti ar nebūti.

            Ar susimąstysime, susivoksime, pasirengsime išbandymams?

            Ar bėgsime bailiam būry kaip pasiklydę avys? – tą jau kadaise pranašavo Bernardas.

            Į šimtametę Lietuvos Respubliką gali būti pasikėsinta, ir žinome, kam labiausiai niežti nagai.

             „Rusiško namo“ ideologai ir kareivos gali sukelti didelį karą („vojna vsio spišet“), kuriame patys išnyks kaip Hitleris; bet gal per didelė kaina, kad žemė apsivalytų. Todėl turime rengtis viskam, pirmiausia, stabdymui. Jei nesiginsim, tai tikrai būsim paaukoti. O pirmoji gynybos linija – proto aiškumas.

            Patiriam dvigubą branduolinį šantažą. Kareivos šūkauja, kad mažesniems gintis, net rengtis gynybai yra draudžiama. – Imsimės visų priemonių, sako jie, ir stato mums prie smilkinio „Iskanderus“. O už keliasdešimties kilometrų, čia pat už Vilniaus vartų, stato branduolinę-psichologinę pragaro mašiną, kabina Lietuvai giljotiną. Melskitės, lietuviai, ir toliau sėkit žalią liną, kad nekristų giljotina. Gal jums pavyks.

Laikas kalbėti tiesiai. Esame fronto linijoje, už mūsų – Europa. Prieš mus – trilypė branduolinė Maskvos agresija. Ji pirmiausia skirta palaužti mūsų dvasią.

            Ateina laikas kreiptis ir į „batką“ anapus ežios: Aleksandrai, Lietuvos pražūtis tavęs neišgelbės! Tau parengta kilpa jau siūbuoja nuo Kremliaus kurantų. Neilgo laiko klausimas. Tad ginkimės kartu. Pirmiausia atsisakyk pražūtingos vietos „Rosatomo“ statybai Astrave prie Vilniaus. Yra kitų vietų. Tespūdina kremliečiai toliau kur į rytus. Šeimininkui pasakyk: mes išgirdome brolių balsą ir jų neišduosim. Nes caro pyktis – tai tik smulkmena prieš Dievo pyktį.

            Ar pasipildęs kapšą 30 sidabro rublių laidosi savo gražuolę Gudiją? – by tik po Lietuvos! Ne, eikime gyventi. Ir gyvenkim kartu palei neradijuotą Viliją, mūsų upelių motutę.

            Batka, tu dar gali būti žmogus!

            O mes?

            Žadam protestuoti.

            Surinkom parašus. Bet nebeturim laiko tampyti sukirmijusią rusišką gumą. Ankstesnis neva socialistų Seimas tik rinko argumentus, kodėl „nieko negalima padaryti“. Naujasis Seimas lyg rengia įstatymą, kad priešinsimės, nepirksim, boikotuosim ir įpareigosim Vyriausybę ligi 2018 metų pabaigos bent pūstelėti kokį priemonių planą. Miegokit, specai ekspertai, dar dvejus metus, o budeliai tuo metu iškels giljotiną virš mūsų tėvynės galvos!

            Štai protingi svarstymai iš senųjų valdininkų parengto, ką tik priimto, Vyriausybės nutarimo „Dėl elektros energetikos sistemos bei elektros apsaugos įstatymo“… Cituoju:

            „Siūlytina įstatymo projekte atsisakyti sąvokos „nešvari elektros energija“ kaip nesukuriančios pridėtinės vertės…“

            O „sąvoka „nesaugi elektrinė“ ir kai kurie jos apibrėžimo kriterijai yra abstraktūs ir nevienareikšmiški“. (Irgi citata).

            „Manytina, kad svarbu atsižvelgti į situaciją, į kurią yra patekusi Lietuva dėl šalia Lietuvos sienų Baltarusijoje, Astravo rajone, statomos branduolinės elektrinės…“

            Kas ją stato? – atrodo, lyg marsiečiai, tie patys, kurie nusileido be skiriamųjų ženklų ir užgrobė Krymą.

Tegu taip kalba avinėliai genami į pjovyklą, kas jų galvose dar manytina ir siūlytina. Toks nutarimas. Dabar projektuojamas įstatymas, kurio tiesiog reikalavo piliečiai, skamba truputį geriau; bet laikrodis eina – marios laiko ir jį skandinti. Teikti begalines pataisas ir juoktis į rankovę.

Vyriausybė, ten sakoma, ko nors imsis „per 24 mėnesius nuo elektrinės pripažinimo nesaugia, jei šiame įstatyme nenumatyti kiti terminai“. Gražu. Giljotina po dvejų metų bus jau suręsta. „Vsio zakonno“, draugai ministrai.

Mums, piliečiams, reikalingas ne įstatymas kada nors, o nustatymas jau dabar: „nesutinkame“. Su pranešimu pasauliui. Pranešti – mūsų galioj ir valioj. Laisvųjų valioj.

O šiaip jau pasitaiko net tarp mūsų pačių ir vienas kitas pasidavėlis, ir vienas kitas parsidavėlis. Jie galbūt net sutars.

Teks mums nesutarti su abejais. Tada pradės vaikščioti tarptautiniai Tartiufai: ak, negražu nesutarti su kaimynais. Bet neprisimenam, kad iš ten, iš anapus ežios, būtų kas atėjęs pasiklausti bent nuomonės. O ji aiški ne tik mūsų, bet ir tarptautinė: neleistina tokia savivalė, prievartavimas ir patyčios. Branduolinis nesaugumas tarptautinėmis konvencijomis neleistinas! O kaip mes galim konkrečiai neleisti? – Niekuo nepadėti, nepirkti, boikotuoti. Tepaspringsta. Minsko viršininkai jau krapšto dideles galvas, kaip reikės atiduoti milijardus, juolab neturint pirkėjo? Tegul galvoja, ne mes jiems tą spąstą ir naują rusiškų skolų vergiją primetėm. Kaskite kuo greičiau duobę kitoj vietoj, o pasienyje su Europa teliks metalo laužas ir dideli tvenkiniai žalioms užmigusių žaliųjų varlėms. Kadaise pasakydavom: norim gyventi, tokia yra mūsų valia – ir laimėdavom.

Turim dabar dvi nelaimes. Reikia jas abi

 laimėti. Tai Sosnovskio barščiai ir Kremliovskio giljotina vardu Astravas.

Antai kiti šneka, neva Lietuvoje nėra darbų. Tik sukilkim visi prieš Sosnovskio barščius! Visos mokyklos, visos jaunimo organizacijos – nejau neįveiksim? – joukun darbs. Išmėžkim Lietuvos pakeles ir palaukes.

Išmėžk, baudžiauninke Lietuvos ir Žemaičių, ir savo sąmonę nuo vergijos himnų – atseit, „Nelaisvėje mums buvo geriau“. Tą nuolat perša diversantų slaptinių laikraštis be popieriaus: „Kolūkiečio balsas“. O jeigu baudžiavoj gyventi geriau, negu laisvėj, tai gal dar geriau – visai negyventi? Ar ne todėl susipainioję žudomės?

Laisvė yra gyvybė, broliai. Jei ne – mums belieka narvo būvybė. Bet žiūrėk, ir narve gali sėdėti patenkinta dvikojė būtybė. Tauta, jeigu narve, verste verčiama būtybėmis. Jos metodiškai rengiamos nebuvimui, nelyginant po kartuvėmis, kur nė žolė neauga.

Štai mūsų liūdesio kelias, jei nesipriešinsim. Ginkime Viliją, mūsų upelių motutę! Jau seniai galėjom paskelbti visam pasauliui: Astravo smegduobei – ne, mes norim gyventi! Būčiau koks pirmininkas, tai per vieną naktį parašyčiau Gyvosios Lietuvos manifestą. Ir tegul bręsta naujas lietuvių išsišokimas europiečių sąmonėje. Gal ir gudai nutars būti europiečiais. Tos dvi bjaurastys – Kremliovskio kerštas mums Astravas ir Stalino kerštas Sosnovskio barščiai – nūnai niaukiasi virš galvos. Reikalinga didžioji talka (gudiškai iš lietuvių kalbos ji vadinasi „toloka“). Taip, kirsti piktžolę, deginti ir vietoje laidoti. Pajudėkim, visos mokyklos, visos jaunimo organizacijos. Tegul ta proga dar sykį apsimąsto maloningieji Vladimirovičius ir Volfovičius – ar tikrai taip svarbu jiems radioaktyviomis dulkėmis galabyti Lietuvą?

Kartu su jos gudais ir lenkais? Ne vien Gudijoj, galabys ir Lietuvoj.

Juk ant šių pirmųjų kris Astravo giljotina. Tai net jeigu Lenkija neužsistoja tautiečių nuo „Rusų pasaulio“, teužsistos Lietuva. Tai mūsų lenkai!

Darbuose ir užduotyse neapsigaukim tik dėl naujųjų dievų.

„Aukso stabas išdidus kyla lig dangaus mėlynei“ – tai „Faustas“ senojoje Kauno operoje, velnio arija apie aukso visagalybę. Stabas! Rodikliai! Gal uždirbsim?

Pinigo Molochas vėpso žėruojančia gerkle – ir į jo tariamo pelno nasrus (kad ir Astrave) dabar deleguojama nykstančių Lietuvos vaikelių procesija. Gyvybės aukai. Graudi, nemylima, užtat aprūpinta naujai suprojektuotais tautiniais drabužėliais.

Ne į margus drabužėlius reikia investuoti, o į žmoniškumą.

Padabinkim vaikus meile, ir jie augs žmonėmis, ne vargšais ujamais žvėreliais, kurių toks liūdnas pasirinkimas: ar išsyk bėgti lauk, ar pirmiau keršyti vietoje? – Stop, tautiečiai, stop, kito lietuviško žodžio nėra. Jau šį tą Seime pradėjom daryti.

Ta proga gal jau liaukitės, raštingi patyčininkai, spardę vieną Ramūną?

Teeina žmogus kartu su visais lietuviškais gaspadoriais prieš Astravo smurtą!

Juk yra pats pasirašęs prieš, o dar turi ir pinigų, ir žemių, ir partiją, ir Seimą. Stok į bendrą gretą!     Apsišvies neaiškūs gandai ir užkaboriai, nusiplaus nuodėmės. O jeigu supyks kas nors Maskvoje, tai tik nuvažiavęs ten arbatos negerk.

Kovoje už Lietuvos gyvybę reikalingas kiekvienas kareivis; tebus pašaukta visa dangaus kareivija. Paduokim rankas kits kitam. Galų gale, dėl ko ardomės? Biudžetikai ir energetikai!

Vyrai mūrai ir pipirai!  Dėl mašinos ir panos neprapilkit Lietuvos!

Gelbėkim vaikus ir neužsižaiskim krivių krivaičiais. Esam ne kartą parodę, ką galingai sugebam. Atitaisėm suklastotą pasaulio žemėlapį. Pakilkim dar sykį į Baltijos kelią nuo Pakūtuvėnų iki Astravo! Ukš – Astravo pabaisai.

O jei pajudėtų išties milijoninis Baltijos kelias iš Vilniaus į Astravą? Tą pasaulis pamatytų. Sakytų: pasiuto lietuviai kaip anąsyk, reikia ką nors daryti.

Tegul šūkis „darom!“, mūsų šūkis, būna tikras ir nuolatinis. Laiko nebėra. Steikim visoj Lietuvoj štabus taikingam brolystės žygiui į Astravą. Ir sėkmės!

www.voruta.lt

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, skelbiantį, kad „Lietuva atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę, su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, buvo sunaikinta egzistavusi valstybė ir jos švenčių tradicijos. Sovietmečiu Lietuvoje drausta švęsti valstybės atkūrimo dieną, tad Vasario 16-osios minėjimai užsienio lietuvių bendruomenėse įgavo ypatingą reikšmę.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui į Vakarus pasitraukė apie 80 000 Lietuvos gyventojų. Vengdami grįžimo į okupuotą Tėvynę, jie buvo apgyvendinti perkeltųjų asmenų stovyklose (ang. Displaced Persons, toliau – DP), kuriose kūrė visuomenines organizacijas, leido spaudą, šventė valstybines šventes, išskirtinį dėmesį skirdami Vasario 16-ajai.

Lietuvos diplomatinė tarnyba, užsienio valstybėse veikiančios lietuvių bendruomenės, organizacijos vieningai palaikė Vasario 16-osios minėjimo idėją. 1941–1990 m. Lietuvos valstybės atkūrimo diena aktyviausiai buvo švenčiama JAV, kur buvo susitelkusi gausiausia lietuvių bendruomenė. Vasario 16-oji taip pat buvo švenčiama Europoje, Kanadoje, Pietų Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose valstybėse.

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Lietuvos centrinis valstybės archyvas pristato virtualią parodą „Vasario 16-osios minėjimų užsienyje istorija 1940–1990 m.“.

Parodoje eksponuojami: Vokietijos, Austrijos DP stovyklų lietuvių pabėgėlių,  užsienio lietuvių bendruomenių, organizacijų, draugijų ir asmenų sveikinimai Lietuvos diplomatams, Vasario 16-osios minėjimų užsienio valstybėse programos bei šia proga JAV, Australijos, Brazilijos laikraščiuose publikuoti straipsniai. Pristatomos JAV valstybės institucijų proklamacijos, kuriomis Vasario 16-osios proga buvo skelbiama Lietuvos Respublikos diena skirtingose JAV valstijose ir miestuose.

Parodoje pateikiamos Vasario 16-osios minėjimų akimirkas JAV, Šveicarijoje, Italijoje, Suomijoje primenančios nuotraukos ir garso įrašai, kuriuose įamžintos Lietuvos diplomatų – Stasio Lozoraičio, Vaclovo Sidzikausko, Petro Povilo Daužvardžio ir Juozo Kajecko – sveikinimo kalbos, transliuotos per užsienio valstybių radijo stotis. Lankytojų dėmesiui pristatomi 1947 m. kino kadrai iš Vasario 16-osios minėjimo Augsburgo (Vokietija) DP stovykloje ir Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje moksleivių pasirodymo 1984 m. Lietuvos valstybės atkūrimo šventės proga filmo ištraukos.

Kviečiame apžiūrėti parodą.

Alfonsas KAIRYS, LŽS narys, Lentvaris, www.voruta.lt

Gimtadienis – viena gražiausių ir laukiamiausių dienų. Ir kai tu žinai, kad šįmet Lietuvai 99-eri – dar labiau jos, Tautos šventės, lauki. O kokia šventė be sveikinimų, dovanų?

            Savo dovaną Lietuvai  paruošė ir Lentvario pradinės, vienos skaitlingiausių Lietuvos pradinių mokyklų pedagogai, vaikai, atsiliepdami į LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės raginimą: „Tegul Vasario 16-oji bus džiaugsminga, skambi ir daugiabalsė šventė, tarsi Trispalvė banga, užliejanti Lietuvą ir pasaulį, kur tik yra mūsų piliečių. Įtraukianti kiekvieną, kuris didžiuojasi, kad jau beveik 100 metų turime atkurtą savo valstybę“.

            Dovanos – sulankstomojo atviruko – sumanytojos: direktorės pavaduotoja ugdymui Edita Stražnickienė ir neformaliojo ugdymo organizatorė Žydrė Sartanavičienė. Daug, atitrūkusios nuo tiesioginio darbo, laiko aukojo  mokytojos Saulena Jakaitytė, Bronė Bakšienė, Danguolė Dalinkevičienė, Rimutė Nareikienė ir, svarbiausia, visi pradinės mokiniai.

            Atviruke, kurio aukštis 2 metrai 50 cm, plotis 2 metrai 50 cm, savo linkėjimus įrašė  dar ne visai įgudusia rašymui ranka pirmokėliai, antrokai, trečiokai ir mokyklos „abiturientai“ – ketvirtokai ir daugelis kitų, mokyklą gerbiančių ir mylinčių…

Vyrauja geltona, žalia, raudona spalvos … ir širdžių šiluma. Pirmąjį mokyklos direktorės Onutės Ramanauskienės įrašą: ,,Lietuva, Lietuva, būk per amžius laisva“ veja mokinių,  jų tėvelių, senelių žodžiai: „Aš myliu Lietuvą“, „Lietuva, išlik stipri“, „Džiaugsmo, ištvermės, šilumos, kantrybės“, „Lietuva, myliu tave, būk per amžius laisva“, „Lietuva, būk drąsi ir galinga“, „Aš džiaugiuosi, kad gyvenu Lietuvoje“. Iš viso atviruke susirikiavę 203 linkėjimai mūsų GIMTINEI.

            Atvirukas papuoštas mokyklos emblema (autorė mokytoja Saulena Jakaitytė) ir užrašu: „LIETUVA, SU GIMTADIENIU“.

            Šaunus, išradingas mokytojų kolektyvas kartu su mokyklos direktore Ona Ramanauskiene jau galvoja apie būsimąją dovaną artėjančiam Lietuvos šimtmečiui. Ir originalių sumanymų yra, bet tai kol kas… paslaptis.

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalio Lėvens pagrindinės  mokyklos istorijos mokytoja metodininkė, www.voruta.lt                                     

Lietuva – mažas žemės kampelis,

Koks lietuviui esi tu brangus!

Šiais metais  visa mūsų Lietuva, taip pat ir užsienio lietuviai švenčia šios iškilios datos  99 – ąjį gimtadienį, o kitais metais iškilmingai bus paminėtas mūsų valstybės atkūrimo 100 – metis.

Vasario 16 –oji tai sukaktis, kuriai paminėti vienos valandos neužtenka

Minint  svarbią valstybinę  datą, kiekvienas lietuvis ieško įvairių  būdų kaip ją įprasminti savo gyvenime, savo darbuose  bei savo širdyse.  Juk vasario 16 – oji tai sukaktis, kuriai paminėti neužtenka vienos valandos, vienos dienos, vieno renginio  ar vieno minėjimo, kad ji pažadintų meilę Tėvynei, meilę  jos istorijai  bei kiekvienam lietuviui. Tad su kolege mokyklos psichologe Vilma Gaigalaite  nutarėme šiai  šventei ruoštis prieš kelias savaites.  Savo  sprendimą  draugiškai bei kūrybiškai  aptarėme kartu su 7 b klasės mokiniais.

Mokiniams buvo pateikta išankstinė užduotis.  Namuose jie turėjo parašyti rašinėlius, skirtus Lietuvai.  Šia tema buvo organizuota mokinių ir mokytojų darbų paroda, papuoštas kabinetas.

Integruota istorijos – psichologijos pamoka ,,Lietuva ir aš‘‘ 

Šventinės savaitės pradžia tapo integruota istorijos – psichologijos pamoka  ,,Lietuva ir aš“. Pamokos pradžioje buvo žiūrimos skaidrės,  kuriose  atsispindėjo priežastys, paskatinusios  lietuvių tautai  žengti link Nepriklausomybės Akto paskelbimo.  Vaizdo medžiagoje taip pat  buvo pateikti faktai  apie lietuvių veiklą  dėl   nepriklausomybės  atkūrimo Pirmojo pasaulinio karo metais (1914 – 1918 m.),  pačioje Lietuvoje, bei už jos ribų.  Skaidrėse buvo  pateikti faktai, kurie teigė, kad  ypač  aktyvūs buvo  lietuviai, gyvenantys JAV.  Amerikos lietuviai dosniai aukojo nemažus pinigus. Jų entuziazmas būdavo toks didelis, kad darbininkai šviesuoliai klojo sunkiai uždirbtus dolerius, moterys movėsi nuo rankų žiedus, aukojo brangenybes – Lietuvos reikalui.  O kai JAV įsijungė į karą, 30000 Amerikos lietuvių įstojo savanoriais į Amerikos kariuomenę, nes JAV prezidentas skelbė, jog, sąjungininkams laimėjus, bus parūpinta laisvė visoms pavergtoms tautoms.  Pateiktoje vaizdo medžiagoje mokiniai taip pat  galėjo  susipažinti su Nepriklausomybės Akto signatarais, jų  biografijomis, išsilavinimu, bei pačiu Lietuvos  Nepriklausomybės aktu.

Mokyklos psichologė Vilma Gaigalaitė veda integruotą istorijos psichologijos pamoką

Mokyklos  psichologė Vilma Gaigalaitė pasidalino prisiminimais, kaip mokiniai, mokytojai, studentai ir dėstytojai šventė Vasario 16-ąją Vilniuje, surengdami įsimintiną ir neįprastą  rytmetį, kuris tapo ypatingai jautriu ir brangiu jiems įvykiu: Vasario 16-ąją jie aplankė Signatarų namus, sudainavo  dainą “Lietuva brangi”, vėliau vyko sveikinti negalinčius šios dienos švęsti Ozo prekybos centro darbuotojus. Mokiniai galėjo pamatyti vaizdinę medžiagą, kaip staiga netikėtai suskambusi daina “Lietuva brangi” pradžiugino Ozo prekybos centro darbuotojus ir lankytojus, kurie noriai įsijungė, dainavo kiekvieną dainų šventę palydinčią, viso pasaulio lietuvius vienijančią, patriotinius jausmus žadinančią “Lietuva brangi”.
Po to  mokiniai  dar papildė bei papuošė tautine simbolika savo rašinėlius, piešė, karpė, spalvino trispalves širdeles, su kuriomis keliavo į senąsias Pasvalio miesto kapines.

7 b klasės mokinių mintys apie Vasario 16 –ąją

,, iki  1918 m. vasario 16 – osios Lietuva pergyveno okupacijas, siaubingus įvykius, privalėjo kalbėti ne savo kalba, jautėsi labai nesaugiai. Ši istorinė data  atvėrė lietuviams duris į šviesą, į kitokį gyvenimą, o svarbiausia į laisvę ir nepriklausomybę. Todėl, mano manymu, Lietuvą reika branginti ir saugoti.‘‘ Adomas.

,, Vasario 16 – oji – kas tai? Ką ji reiškia kiekvienam iš mūsų? Tai ne tik vėliavos iškėlimas, o  lemtinga data Lietuvai ir mums visiems. Ypač jaunai kartai.  Kiekvienas lietuvis turėtų didžiuotis savo tėvyne.‘‘ Rugilė

,,Mes turime mylėti savo Tėvynę Lietuvą.“ Gustas – Antanas.

,, Lietuvą gražiausia matyti iš viršaus: taip žalia, gražu.  Čia įvyko labai svarbių istorinių įvykių. Vienas iš   jų – Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Tai įvyko 1918 m. vasario 16 d. , kai buvo pasirašytas Nepriklausomybės Atkūrimo aktas.  Kartais pagalvoju, o jei būtų nepasirašę šio svarbaus dokumento, kokios piktos jėgos būtų neleidusios to padaryti.  Kas būtų tada? Ar Lietuva būtų dabar laisva? Aš  manau, kad taip.  Juk ir  Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pasakiusi,  kad lietuviai, jeigu jie bus palaužti fiziškai, bet dvasioje visus amžius buvo ir bus stiprūs. ‘‘ Armida.

,, Kiekvienoje iš mūsų širdžių gyvena laisvė, kad ir koks žmogus esi , bet laisvė širdyje bus amžina.‘‘ Guoda.

,, Mes  būsime visuomet pasiryžę apginti Lietuvos laisvę ir garbę.‘‘ Edvinas ir Elgijus.

7b klasės mokiniai – Pasvalio Katalikių Moterų  renginio dalyviai

7b klasės mokinių grupę, bei lydinčią mokyklos psichologę Vilmą Gaigalaitę  pasitiko Pasvalio Katalikės moterys, tremtiniai, Vilniaus Vyskupo teologijos mokslo dr. profesoriaus, pedagogo Antano Pranciškaus Audzijonio giminaičiai, krašto žmonės, svečiai iš Panevėžio.  Renginys prasidėjo prie memorialinio paminklo iš granito Pasvalio krašto tremties ir pokario metų raudonojo teroro aukų atminimui. Sveikinimo žodį tarė LKMS Pasvalio Katalikių Skyriaus Draugijos vadovybė.  Pasvalio katalikės moterys  papasakojo šios istorinės datos kelią bei priminė jos svarbą to metų lietuvių tautai ir šiandieninei Lietuvai. Palinkėjo visiems dvasinės ramybės bei kiek sveikata leidžia atlikti gražių ir prasmingų darbų savo kraštui bei Tėvynei Lietuvai.

Nuskambėjo Tautiška giesmė, malda. PKMSD narė Birutė Simonaitienė perskaitė Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Lietuvos laukai“, savo motinos Konstancijos Jankevičienės eilėraštį „Kuo mes stiprūs“ padeklamavo Onutė Striškienė iš Panevėžio rajono.

Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos 7 b klasės mokiniai uždega žvakutes ir puošia trispalvėmis širdelėmis karių savanorių kapus, kurie žuvo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1918  – 1920 m.

Uždegtos žvakės, pasimelsta, mokiniai padėjo pačių padarytos trispalvės širdutes ant Pasvalio krašto savanorių, žuvusių už Lietuvos Nepriklausomybę, kapų. Nuskambėjo Onos Striškienės perskaitytos Adelės Danguolės Samulionienės eilės „Lemtingos datos“, skirtos Vasario 16-ajai. Aplankant kapus pagerbta kunigo Petro Lileikio (mirusio 1863-1864 metų sukilimo laikotarpyje), knygnešio Kazio Gumbelevičiaus, 1918-1920 m. gydytojo oftalmologo, pedagogo, bei politinio veikėjo Petro Avižonio tėvų, Vileišių artimųjų, kitų šio laikotarpio iškilių asmenybių, kurie ilsisi šiose kapinėse, atminimas. Už visus šio mirusiojo miesto gyventojus buvo sukalbėta ,,Viešpaties Angelo malda“.

Pasvalio Katalikės moterys,  tremtiniai bei svečiai  prie karių savanorių kapų

Ekskursija Pasvalio Krašto muziejuje  ir edukacinė pamoka

Pasvalio Krašto muziejuje dalyvavome ekskursijoje „Pasvalys XIX a. pab.- XX a. pr. 1918 m.“, susipažinome su šio laikotarpio istoriniais įvykiais. Taip pat dalyvavome muziejaus edukaciniame užsiėmime „Šypsokitės – tuoj išskris paukščiukas“. Tai buvo pažintis su fotografijos istorija iki šių dienų bei susipažinimas su garsiausiais Pasvalio krašto fotografais ir jų darbais. Dalyvavome fotosesijoje-varžytuvėse. Dalyviai buvo paskirstyti į dvi grupes: „Lėvuo“ ir „Svalia“. Nugalėjo pastabesni „Lėvens“ komandos nariai.

Susipažįstame su Pasvalio krašto istorija ,,Pasvalys XIX a.pab. – XX a. pr.iki 1918 m.”. Ekskursijos vadovė – muziejininkė Vida Dodienė

Praktiškai pabandėme savo kūrybines jėgas, meniškai apipavidalinant savo atsineštas fotografijas. Atlikta praktinė užduotis tarsi atspindėjo kiekvieno renginio dalyvio charakterį, savitą meninį stilių. Ekskursijos bei edukacinio užsiėmimo vadovė buvo muziejininkė Vida Dodienė. Ji nuoširdžiai, įdomiai, išradingai perteikė medžiagą.

Grupelė renginio dalyvių  fotosesijoje-varžytuvėse

Nuoširdus pasikalbėjimas

Po renginio vyko nuoširdus pasikalbėjimas prie kavos ir Pasvalio Katalikių Skyriaus Draugijos parūpinto šventinio torto „Vasario 16 – oji“. Pirmininkė Vlada Čirvinskienė pateikė kraštotyrinės medžiagos iš buvusio aktyvaus kraštotyrininko Alberto Janušonio prisiminimų apie tai, kaip buvo švenčiama Vasario 16 –oji Smetoninėje Lietuvoje. Pasipuošę pasvaliečiai su trispalvėmis rinkdavosi į iškilmingas Šv. mišias Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Po Šv. Mišių pritariant dūdų orkestrui šventės dalyviai žygiuodavo į senąsias kapines (dabar P. Avižonio g.). Čia vykdavo iškilmingas minėjimas. Po to kas organizacijomis, kas šeimomis, toliau tęsdavo šventės šventimą. Kalbėdavosi, dainuodavo lietuvių liaudies, patriotines dainas. Šventėje dalyvaudavo daug jaunimo.‘‘ Vlada Čirvinskienė padėkojo renginio dalyviams, Pasvalio krašto muziejui, Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos 7 b klasės mokiniams.

Piligriminė kelionė ir kiti šventiniai renginiai

Grupelė Pasvalio Katalikių Moterų Draugijos narių bei Gyvojo Rožinio maldininkų   dalyvavo Šv. Mišių aukoje Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikoje. Kartu su Panevėžio Vyskupu  Genadijumi Linu Vodopjanovu  OFM,  kunigais ir kitais piligrimais meldėsi už Lietuvos Laisvę ir nepriklausomybę.

O kitą dieną  Vasario 16 – osios šventės  proga dalyvavome  Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo  parapijos bažnyčioje Šv. Mišių aukoje, kurias aukojo šios parapijos klebonas Albertas Kasperavičius  bei Vėliavos  pakėlimo ceremonijoje ir šventiniame koncerte.

Pabaigai

Plazdančios mūsų  trispalvės prie namų bei  kiekvieno lietuvio rankose  Vasario  16 – osios Lietuvos Valstybės Atkūrimo dienos proga primena ne tik saulę, žalias pievas ir už laisvę pralietą kraują.

,,Trys vėliavos spalvos mums primena,  kad  nepriklausomybei pabudusiam žmogui reikia visiškos  laisvės, tikros meilės ir teisingumo …‘‘

Dėkodami Dievui už sugrąžintą Nepriklausomybę, ryžkimės jo padedami kurti tokią Lietuvą, kurioje gerai jaustųsi kiekvienas doras žmogus. ‘‘

(Arkivyskupas S. Tamkevičius)

Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos muzikinė kompozicija „Čia Lietuva per amžius bus“

Laima ZADAROCKAITĖ, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos III gb klasės mokinė

Vasario 16-osios ankstyvą rytą tarsi maži upeliukai sutekėjo Šalčininkų rajono lietuviškų mokyklų mokiniai į Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnaziją švęsti Lietuvos 99-ojo gimtadienio, atnešdami jai dovaną – metus ruoštą jubiliejinę 20-ąją „Šalčios aleliumų“ šventę.

Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokinių kolektyvas dėkoja mokytojams, tėveliams, svečiams už pagalbą ruošiantis šventei

Švęsti į gimnaziją atvyko ne tik mokiniai iš atokiausių Šalčininkų krašto kampelių, apsilankė ir daugybė garbingų svečių iš Vilniaus, Kauno, Šalčininkų. Mažųjų atlikėjų koncerto ir parodų atėjo pasižiūrėti mamos, tėčiai, buvę gimnazijos mokiniai.
Šventinis koncertas prasidėjo „Tautiška giesme“. Pagiedoję giesmę, turėjome nuostabią galimybę pamatyti vaizdo įrašą iš pirmosios Menų ir kūrybos šventės, kuri vėliau peraugo į gražią tradiciją ir buvo pavadinta „Šalčios aleliumais“. Po jaudinančio vaizdo įrašo, kuriame vėl pamatėme mielus ir pažįstamus akad. prof. habil. dr. Zigmo Zinkevičiaus ir apskrities viršininko Alio Vidūno veidus bei prisiminėme jų sveikinimo žodžius, išgirdome gražius Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio direktoriaus Vid­manto Žiliaus prisiminimus, palinkėjimus ir sveikinimus.
Šiame koncerte dalyvavo ne tik mūsų gimnazijos mokiniai, bet ir į svečius atvykę Šalčininkų darželinukai bei kitų Pietryčių Lietuvos mokyklų moksleiviai. Visi jie stebino mus savo kūrybingumu ir meile Tėvynei. Tarp puikių miestų, miestelių ir kaimų pasirodymų mūsų gimnazijos skaitovai, dainininkai ir šokėjai taip pat maloniai stebino žiūrovus. Turėjome galimybę pamatyti moksleivių suvaidintas sceneles iš žymių lietuvių rašytojų kūrinių. Skaitovai žavėjo talentinga vaidyba ir labai gražiais kostiumais. Koncerte skambėjo puikiai paruoštos vyresniosios mokytojos Natalijos Ragožienės lietuvių liaudies dainos ir sutartinės, kurios ir sukūrė magišką atmosferą salėje. Visus sužavėjo buvusių ir esamų gimnazijos moksleivių pasirodymai: dainos, eilės, šokiai. Užbūrė mus ir mokytojos ekspertės Dianos Butrimienės paruošti šokėjai bei jų atlikti šokiai: šokių siuita, „Linksmoji polka“ ir „Paskutinė polka“.

Turgelių „Aistuvos“ gimnazijos mokinių literatūrinė-meninė kompozicija „Antaniniai obuoliai“

Šventinį koncertą vainikavo dainos, fejerverkai ir tortas. Visi norintys buvo pakviesti pasigardžiuoti skaniu tortu ir pabūti mokyklinėje diskotekoje.
Šioje šventėje dalyvavo Butrimonių pagrindinė mokykla, paruošusi muzikinę-literatūrinę kompoziciją „Mano gimtinė – Lietuva“, Turgelių „Aistuvos“ gimnazija, paruošusi literatūrinę-meninę kompoziciją „Antaniniai obuoliai“, muzikinę-literatūrinę kompoziciją „Čia mano namai“ paruošė Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazija, Dieveniškių „Ryto“ gimnazija paruošė kompoziciją „Mano lietaus ir vėjo“ žemė, puikią literatūrinę-meninę kompoziciją „Graži Tėvynė mano / Nuo šimtmečių senų – / Tėveliai ten gyveno / Ir aš čia gyvenu…“ paruošė Poškonių mokyklos bendruomenė, patriotinę programą „Lietuva, kovosiu dėl tavęs“ atliko Jašiūnų „Aušros“ gimnazijos kolektyvas, Baltosios Vokės „Šilo“ gimnazija paruošė poetinę kompoziciją „Atspindžiai“, visus labai linksmai nuteikė Šalčininkų lopšelio-darželio „Vyturėlis“ parengta programėlė „Auganti ir svajojanti Lietuva“. Svečiai buvo sužavėti mokyklų pasirodymais, lietuviško žodžio skambesiu ir lietuvių liaudies tradicijų puoselėjimu.

Buvusių ir esamų Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos auklėtinių Gražinos ir Andrejaus Komiagų šeima

Ši tradicinė šventė mums priminė, kad savo Tėvynę reikia mylėti ir saugoti, puoselėti ir gerbti. Aš tikiuosi, kad ši šventė dar ilgai gyvuos mūsų rajone ir Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Paskutiniai šventės akcentai – didžiulis „Šalčios aleliumų“ tortas

Ingrida JOKŠIENĖ, Pagėgiai, www.voruta.lt

Ši diena – tai tarsi mūsų tautos vėliava. Vienijanti, sutelkianti, kelianti pasididžiavimą. Tą nesumeluotą, tikrą pasididžiavimo jausmą Vasario 16 –osios šventės metu Pagėgių kultūros namuose kėlė ir jautri sceninė kompozicija ir tautiška giesmė, giedama pilnutėlės salės žmonių.

Šventiniai renginiai prasidėjo sporto entuziastų tradiciniais, Vasario 16-ąjai skirtais, Šachmatų ir tinklinio turnyrais. Po to bendruomenė rinkosi iškilmingoms mišioms Pagėgių šv. Kryžiaus bažnyčioje. Po mišių kultūros centro fojė susirinkusiųjų laukė kultūrininkų sumanyta įdomi tautiška fotosesija, Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorės Birutės Servienės personalinė popieriaus karpinių paroda „Ieškojimai“.

Pritarė plojimais susirinkusieji Pagėgių savivaldybės mero Virginijaus Komskio šventiniam sveikinimui ir taikliai minčiai – „neklausk, ką tau davė Tėvynė. Paklausk savęs – ką tu gali duoti jai…“

Džiugu, kad Pagėgių krašte yra gausybė žmonių, dirbančių ir Pagėgių krašto ir visos Lietuvos vardan. Kasmet, jau nuo 2001-ųjų, Vasario 16- ąją pagerbiami tie, kurie daug savęs, savo jėgų, savo kūrybinio potencialo atiduoda Tėvynei. Garbingiausio Pagėgių savivaldybės apdovanojimo „Už nuopelnus Pagėgių kraštui“ ženklus Meras įsegė trims kraštą savo darbu garsinantiems šviesuoliams: Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus direktorei Liudvikai Burzdžiuvienei, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkei Jūratei Jablonskytei – Caspersen ir Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigui Mindaugui Kairiui.

Liudvikos Burzdžiuvienės vadovaujamas muziejus jau seniai tapo ne tik Mažosios Lietuvos bet ir visos šalies bei užsienio turistams žinoma ir pamėgta vieta. Turtinga ekspozicija, direktorės moksliniai straipsniai įvairiuose leidiniuose, tautinio kostiumo propagavimas ir šia tema skaitomi pranešimai įvairiose konferencijose, sukurtos įdomios muziejaus edukacinės programos – direktorės nuopelnas ir nuolatinės veiklos rezultatas.

Šveicarijoje gyvenanti pagėgiškė Jūratė Jablonskytė-Caspersen vadovauja Šveicarijos lietuvių bendruomenei ir šios moters veikla itin plati garsinant ne tik Pagėgius, bet ir Lietuvą. Jautrioje padėkos kalboje ponia Jūratė išsakė padėką visiems ir kiekvienam savo kasdieniu darbu nešančiam aukštai iškeltą, tarsi vėliavą, lietuvybę. Laureatė patikino, kad dirbti gerai ir nuoširdžiai niekada nesiliaus, o Pagėgiai – didžioji jos gyvenimo meilė- visada liks svarbiausiu atspirties tašku bet kurioje veikloje „ar tai būtų užsienio lietuvių sambūris, ar tai būtų susitikimas su Lietuvos Respublikos Prezidentu, ar tai būtų lietuvybę propaguojanti ir puoselėjanti veikla pačioje Šveicarijoje“.

Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigui Mindaugui Kairiui panašus apdovanojimas jau nebe pirmasis, tačiau, anot laureato, itin svarbus, nes vainikuoja, liudija ir pateisina ilgametį darbą Pagėgių karšto žmonėms. Šio iškilaus žmogaus ir jo žmonos Lauros, Evangeliškosios muzikos sandraugos pirmininkės, dėka Pagėgių kraštas, Vilkyškiai tapo žinomi ne tik Lietuvoje. Kunigo iniciatyva bažnyčia tapo išskirtiniu kultūros židiniu. Kasmet šių žmonių organizuojamame vargonų muzikos festivalyje muzikuoja iškiliausi pasaulio menininkai, kurių klausosi žmonės iš visos Lietuvos. Čia eksponuojamos parodos, rengiamos mokslinės konferencijos, skirtos paminėti Mažajai Lietuvai nusipelniusių žmonių nuopelnams, įvairioms sukaktims. Šie žmonės buvo ir vokiečių rašytojo Johaneso Bobrovskio memorialinio kambario įkūrimo Vilkyškių parapijos namuose iniciatoriai.

Ir susirinkusiuosius, ir apdovanojimo laureatus sveikino grupė „Kitava“.

Šventė nepaliko abejingų, nes Vasario 16-osios dvasia gyvena mumyse. Maži, striksintys pagėgiškiai liudijo gražią tiesą, kad išdidus nepriklausomybės jausmas gyvas ir perduodamas iš kartos į kartą. Tegul taip ir liks.

Astos Andriulienės, Ingridos Jokšienės nuotr.

www.voruta.lt

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino sumaniausių akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“ iniciatyvų autorius ir įteikė jiems nepriklausomos Lietuvos ir jos žmonių simbolį – valstybės trispalvę.

„Džiugu matyti, kad valstybės gimtadienis tapo vienybės švente visoje šalyje ir už jos ribų. Dėkoju visiems, kurie kūrybingai ir prasmingai minėjo Vasario 16-ąją, kad ji būtų džiaugsminga ir skambi laisvės šventė“, – sakė Prezidentė.

Penktą kartą vykusi šalies vadovės inicijuota akcija kvietė kūrybingai ir prasmingai minėti valstybės gimtadienį ir savo idėjomis dalytis su visa Lietuva. Oficialioje interneto svetainėje buvo užregistruota daugiau kaip 400 valstybės gimtadienio šventimo sumanymų.

Prie akcijos šiemet gausiai prisijungė mokyklos ir darželiai, vietos bendruomenės, įmonės, šalies miestai ir miesteliai, įvairios organizacijos bei užsienio lietuviai. Žmonės organizavo šventinius renginius, iškylas ir žygius, inicijavo įvairias akcijas, šventiškai puošė savo aplinką, ėmėsi labdaringos veiklos.

Už išradingumą, pilietinio mąstymo puoselėjimą, gebėjimą sutelkti bei tautiškumo ir bendruomeniškumo jausmą trispalvėmis Prezidentė apdovanojo 21 akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“ pilietinę iniciatyvą.

Šalies vadovė Lietuvos vėliavą įteikė dailininkei Jolitai Vaitkutei, iš žemės sukūrusiai instaliaciją su Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarais.

Apdovanojimai taip pat įteikti „Klaipėdos Smeltės“ darbuotojams, Klaipėdos uosto aukščiausiame taške, beveik 100 metrų aukštyje, iškėlusiems Lietuvos trispalvę. Specialiai pasiūtą vėliavą iš tolo galėjo matyti ir į uostą įplaukiantys laivai.

Pasveikinta Kauno šv. Mato gimnazijos teatro komanda ,,Kubas“ už išskirtinį sustingimo iššūkio nufilmavimą, Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kvietęs įvairiomis priemonėmis parašyti mūsų valstybės vardą. Šio miesto policininkai iš 29 tarnybinių automobilių sustatė 60 metrų ilgio žodį „Lietuva“.

Aktyviai į Prezidentės kvietimą sumaniai paminėti šalies gimtadienį atsiliepė kultūros centrai. Plungės žmonės buvo kviečiami pasidaryti nuotaikingą ir tautišką Vasario 16-ajai skirtą asmenukę, o Jonavos kultūros centras ir Ruklos įgula Vasario 16-ąją kartu su Pabėgėlių priėmimo centro gyventojais ir Lietuvos ir sąjungininkų kariais miesto centre kartu sustojo į skaičių „99“.

Šie metai taip pat pasižymėjo socialiai atsakingomis idėjomis. Bendrovė „Šilutės baldai“ ir Šilutės meno mokykla visiems savo miesto vaikų darželiams padovanojo natūralaus medžio kaladėlių, iš kurių vaikai statė Lietuvos valstybingumo simbolius – pilis. Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos bendruomenė vyko į Karmelitų vaikų dienos centrą pasveikinti vaikų Vasario 16-osios proga ir vaišino pačių kepta duona. „bit&Byte“ kūrybinių technologijų akademija rengė technologijų dirbtuves, kuriose vaikai mokėsi programuoti ir kūrė šviečiantį Lietuvos istorinių ir geografinių vietų žemėlapį.

Anykščiuose esančių mokyklų mokiniai išsiuntė 2000 ranka rašytų ir mažųjų mokinių ir iliustruotus laiškų. Juose – jaunų žmonių mintys, skirtos visiems Lietuvos žmonėms.

Patriotizmo ugdymo nuo mažų dienų svarbą parodė išradingi šalies darželiai. Vilniaus darželio „Vandenis“ bendruomenė dovanojo devyniasdešimt devynis linkėjimus Lietuvai. Per akciją „Mama, numegzk man šaliką trispalvį!“ geltonais, žaliais ir raudonais šalikais pasipuošė visi Šiaulių darželio „Varpelis“ auklėtiniai. Tauragės darželis „Kodėlčius“ kvietė visus vaikus į linksmą ir patriotinę fotosesiją.

Tradiciškai organizuota daug sportinių iniciatyvų. Vilniečiai skleidė šventinę nuotaiką, sostinės gatvėmis važinėdamiesi su 16 spalvingai papuoštų paspirtukų. Kauniečiai baidarėmis įveikė simbolinę 16 kilometrų distanciją plaukdami Nemunu. Laikinosios sostinės atstovai suorganizavo išbandymų kupiną kelionę, kurioje automobiliai orientavosi pagal Lietuovos istorijos klausimų knygą.

Kariai savanoriai Donatas Vaičiurgis ir Deividas Žvinklys ėjo Vienybės žygį per Lietuvą, siekiantį skatinti patriotiškumą, aplankė devyniolika Lietuvos miestų ir miestelių, dar daugiau kaimų. Kidulių bendruomenė sekė knygnešių pėdomis, žygio metu nešė literatūros ryšulėlius atkurdami istorinę knygnešių veiklą.

Tautinio kostiumo metų proga akcija sulaukė pasiūlymų, kaip originaliai ir linksmai parodyti tradicinius drabužius. Kauno r. Lapių pagrindinės mokyklos, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos ir Varėnos r. Merkinės Vinco Krėvės tautiškai pasipuošę mokytojai į savo dėstomas pamokas integravo Lietuvos istoriją, kultūrą ir tradicijas.

Šalies vadovė pabrėžė, kad visi švęsdami kartu kuriame gražią bendrą šventę, daugybę prasmingų, linksmų akimirkų – ne tik sau, bet ir visiems aplinkui. Prezidentė padėkojo prisijungusiems ir palinkėjo taip pat išradingai ir vieningai kartu ruoštis valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Per penkerius akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“ metus paskelbta daugiau nei 2000 šventinių sumanymų.

Prie paminklo – Laisvės kovų dalyviai Zigmas Tamakauskas, Algirdas Petrusevičius, Vytautas Balsys ir Kazimieras Dapkus. Nuotraukų autorė – Aldona Grigaitienė

Zigmas TAMAKAUSKAS, LLKS  Tarybos štabo narys, Minaičiai, www.voruta.lt

Šių metų vasario 15 dieną  didelis žmonių skaičius iš įvairių Lietuvos vietų sugužėjo į Radviliškio rajono Minaičių kaimo Miknių – Petrėčių  sodybą  paminėti 1949 metų Vasario 16-osios Deklaracijos  pasirašymo 68-ąsias metines ir prasmingai sutikti mūsų Valstybės atkūrimo  minėjimo šventę. Čia atvyko LR Seimo atstovai, LR krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė, Radviliškio rajono valdžios atstovai, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos ir Šiaulių įgulos kariai, Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės kariai savanoriai,  NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse vykdančių Nyderlandų Karalystės karinių oro pajėgų būrio atstovai, jų vadas majoras Martin Poodt, Lietuvos šaulių sąjungos jaunieji šauliai, moksleivių būrys, būrelis buvusių Lietuvos partizanų, Laisvės kovotojų.

 Priekyje – Lietuvos laisvės kovų dalyvių grupė

    Rajono savivaldybės meras  Antanas Čepononis, pasveikinęs susirinkusius,  savo kalboje pabrėžė, kad šis suėjimas – tai gyvoji Lietuvos istorijos pamoka, skatinanti pagalvoti ir prisiminti savo krašto istoriją, partizanus jungusi vienybė – pavyzdys ir šių dienų Lietuvos žmonėms. Jis priminė, kad rajone  tradiciškai buvo surengtas „Žynio“ konkursas, į kurį  iš visos Lietuvos atvykęs jaunimas pademonstravo savo žinias apie valstybę. Jis pasidžiaugė, kad jaunimas kalba apie savo šalį, domisi jos istorija.

Svečiai iš Kauno- Aldona Grigaitienė, d. vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas, d. mjr. Vytautas Balsys, mjr. Gediminas Reutas su Krašto apsaugos viceministru Vytautu Umbrasu ir rajono meru Antanu Čepononiu

Prie paminklo LLKS Deklaracijai ir jos signatarams atminti, pastatyto 2010 metais (skulptorius Jonas Jagėla)susirinkusius sveikino LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė, Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijos nukentėjusių asmenų teisių reikalų komisijos pirmininkas Juozas Olekas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos štabo viršininkas, Vyčio Kryžiaus kavalierius dimisijos majoras Vytautas Balsys, 1949 metų vasario 16-osios Deklaracijos signataro dukra Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė.

    Nuaidėjo trijų šūvių salvės – Lietuvos valstybei, Lietuvos laisvei ir Nepriklausomybei  bei signatarams.

Šiemetinį minėjimą, jo dvasią bei istoriškumą dar labiau  paryškino  Šiaulių dramos teatro aktorių grupė drauge su klubu „Partizanas“  gyvai atkūrę  Deklaracijos pasirašymo vaizdą, kurį parengė režisierius Juozas Žibūda. Istorines Deklaracijos pasirašymo aplinkybes susirinkusiems  nušvietė vienas iš šios inscenizacijos dalyvių –Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis specialistas istorijos daktaras Darius Juodis. Savo prisiminimais pasidalijo ir sodybos šeimininkė Julijona Mikniūtė – Petrėtienė.

        Renginyje skambėjo Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų orkestro ir Radviliškio miesto kultūros centro bei Šiaulių universiteto gimnazijos folkloro „Čiūto“ atlikti muzikiniai kūriniai.

O dabar keliomis mintimis pažvelkime į pačią Deklaraciją. Ji buvo pasirašyta  minėto kaimo Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio- Užpalio bunkeryje. Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio Prezidiumo ir Karo Tarybos 1949 m. vasario 10 dieną įvykusiame jungtiniame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu. Apsvarstyta ginkluoto pasipriešinimo taktika, organizacinė veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigos bei laipsnių ženklai, sudaryta LLKS vadovybė, priimtas Kreipimasis  į sąjūdžio dalyvius ir Respublikos gyventojus. LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku išrinktas Jonas Žemaitis – Vytautas. Jis savo pavaduotojais paskyrė  Adolfą Ramanauską, Juozą Šibailą ir Leonardą Grigonį.

Vasario 16 dieną pasirašyta LLKS Tarybos Deklaracija. Joje buvo išdėstytos pagrindinės sąjūdžio politinės programos nuostatos, pabrėžta, kad okupacijos metu LLKS Taryba yra aukščiausias tautos politinis ir karinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, prisiimanti atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui.  Pažymėta, kad „komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“. Deklaraciją pasirašė LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis – Vytautas, Tarybos nariai – Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas,  Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis,  Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesis-Naktis, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, einantis Pietų Lietuvos partizanų srities vado pareigas Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, LLKS Tarybos Prezidiumo sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila.

      Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. sausio 12 d., įvertindamas šios Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Įstatymą dėl LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos, pripažindamas ją kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą. LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas 2009 m. kovo mėn. priimta LR Seimo deklaracija, pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos Respublikos prezidento pareigas sovietų okupacijos metais. Taigi Jonas Žemaitis- Vytautas yra ketvirtasis Lietuvos Respublikos konstitucinis Prezidentas.

     Pasirašiusiems LLKS Deklaraciją aštuoniems partizanams 2010 m. suteiktas signatarų statusas.

Saliutui pasiruošę…

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rūpesčiu 2012 m.  atstatytos  klėties atkurtame bunkeryje  įrengta ekspozicija pagal  partizanų vadų suvažiavimo šūkį – „Atiduok Tėvynei, ką privalai“.

    Tokios pat prasmės šūkis įrašytas ir Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje greta Nežinomo kareivio paminklo esančio   Aukuro sienelėje: „Rede, quoddebes“.  Tik partizanai, jį dar labiau paryškindami,  įprasmino, atiduodami  visą save Tėvynei. Prisimintina ir partizanų kapeliono Justino Lelešiaus –Grafo dienoraščio mintis – „Mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome. Neapvilkite mūsų, už ką mes liejome kraują. Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų“.

   Šį žvilgsnį pajuskime savo širdimi.

www.voruta.lt

Zigmas TAMAKAUSKAS, Kaunas, www.voruta.lt

Balandžio 5 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių salėje Kaune įvyko atviras TS-LKD Centro skyriaus pirmininko dr. Martyno Ubarto iniciatyva sušauktas  posėdis, kuriame įvyko šventinis susitikimas su Vasario 16 Akto originalo atradėju profesoriumi Liudu Mažyliu. Profesorius išsamiai papasakojo kaip buvo surastas svarbiausias mūsų valstybės gimimo dokumentas, pagrindė savo samprotavimus, kad Aktas surašytas buvusio Lietuvos Tarybos generalinio sekretoriaus Jurgio Šaulio ranka. Paneigė kai kurių dabar vadovaujančių  ir save susireikšminusių istorikų (kai kuriems iš jų net mūsų Dainų šventės yra jau kokčios) samprotavimus dėl jų abejonės  surasto Akto tikrumu, demagogišku siūlymu jo tikrumą toliau tirti. Kalbėtojas pabrėžė, kad atrasto Vasario 16 Akto tikrumą patvirtina ne tik išlikusi jo originali išvaizda, bet ir  pačios Vokietijos vyriausybės patvirtinamasis žodis.

      Smagu pažymėti, profesoriaus  kilnią nuostatą, kad vykdydamas savo užsibrėžtą misiją – surasti Vasario 16 Aktą, apie verslininkų magnato siūlomą milijoną visai negalvojo. Tą Liudas Mažylis patvirtino ir šiame susirinkime, sakydamas, kad Akto suradimas  nieko bendro neturi  su tomis  verslo siūlomomis   pinklėmis. Pabrėžė, kad jis negalėjęs būti vagimi – pagrobti surastą Aktą,  jį pristatyti  adresatui ir gauti už tai milijoną…

       Gausiais plojimais, pasklidusia  dvasine šiluma ir  gėlių puokštėmis padėkota profesoriui už šį susitikimą, už šią  patriotinio pakylėjimo pamoką.

Tegul surastas Vasario 16 Aktas, paskelbęs mūsų valstybės atkūrimą, būna ne tik trumpalaikis Šviesos blyksnis, bet tegul jis dar kartą tampa mūsų vienijančioji kuriamoji  jėga, tegul jis visada  žadina  pasididžiavimą  mūsų tautos ištverme, mūsų valstybe, jos garbinga istorija, jos žmonių kilniais darbais.

www.voruta.lt

Balandžio 20 d. 16 val. Švietimo ir mokslo ministerijoje (A.Volano g. 2, Vilnius) viešės politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis. Atviroje paskaitoje profesorius dalinsis įspūdžiais apie Vasario 16-osios akto paieškas, atrasto dokumento reikšmę, atsakys į dalyvių klausimus.

Į paskaitą kviečiame atvykti istorijos, pilietiškumo pagrindų ir kitus mokytojus, taip pat Lietuvos istorija besidominčius moksleivius.

Būtina išankstinė registracija. Užsiregistruoti galima čia.

Prof. Liudas Mažylis 1985 m. tapo chemijos mokslų daktaru. Sąjūdžio laikais pasitraukė iš akademinės veiklos – dirbo Kauno žurnalistu, vėliau tapo pirmosios Kauno miesto savivaldybės deputatu. 1998 metais grįžo į akademinę veiklą, dėsto Vytauto Didžiojo universitete, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete. 2007 m. apsigynė habilituoto daktaro laipsnį vadybos ir administravimo srityje.

Švietimo ir mokslo ministerijos
Komunikacijos skyrius

Mykolas Žygimantaitis (?–1452). Dail. nežinomas. XIX a. pab.–XX a. pr. Pav. iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių (LNM, T 1335)

Kunigaikščių portretų galerija Alovės dvare

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Prieš daugiau nei dvidešimt metų Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kai dar buvo tikima, kad sovietinės okupacijos pasekmės bus likviduotos, Lodzėje aplankiau paskutiniųjų Alovės dvaro savininkų dukterį tremtinę Haliną Gediminaitę-Žilinskienę ir paklausiau apie dvaro kambarių sienas puošusius paveikslus, jų autorius. Halinos tėvas Jonas Gediminas, anot jos pačios tvirtinimo, kilęs ne iš kunigaikščių Kęstučių-Gediminų giminės. Halina gerai prisiminė, kad dvare, be Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palikuonio Jokūbo Kęstučio-Gedimino ir jo žmonos Franciškos Kušelevskos portretų, buvo ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto portretai. Kas šių darbų autoriai, Halina tiksliai nurodyti negalėjo, bet teigė, kad dalis jų galėjo būti nutapyti garsaus dailininko Jono Rustemo mokinio kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino. Kiek dvare buvo paveikslų, Halina tiksliai neprisiminė. Paklausus, ką žino apie paveikslų likimą ir kur jie gali būti, spėjo, kad jie gali būti Lietuvos muziejuose, o gal net Alytaus muziejuje. Alovės dvaro archyvas išbarstytas po įvairias bibliotekas ir muziejus. Viena dalis dokumentų yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kita dalis Vilniaus universiteto bibliotekoje, dar viena – sunkiai pasiekiama – Alytaus kraštotyros muziejuje. Koks Alovės dvaro paveikslų likimas šiandien, nėra žinoma. Sunku pasakyti, ar bus įmintos paveikslų likimo ir jų autorių mįslės, ar bus nustatyta jų buvimo vieta, nes senosios praeities tyrinėjimas nepatinka dvarus ir jų vertybes išsidalijusiems įtakingiems valdžiažmogiams. Iki šios dienos nėra paskelbti konfiskuotų dvarų bei juose buvusių vertybių aprašai ir nusavintų žemių valdų sąrašai, nėra atsiskaityta su savininkais. Apie dvaruose buvusias vertybes galima spręsti iš kultūros vertybių aprašų, parengtų 1940 m. Nors yra paskelbti nukankintų ir ištremtų iš Lietuvos piliečių sąrašai, bet nėra ne tik nusavinto kilnojamojo turto savininkų sąrašo, bet ir išgrobstytų iš dvarų vertybių sąrašų. Ne paslaptis, kad dvarų vertybėmis prekiauja dažniausiai ne jų savininkai, o kolekcionieriai. Gal todėl muziejų rinkinius iki šiol gaubia paslaptys…

Žygimantas Kęstutaitis (apie 1350–1440). Dail. nežinomas. XIX a. pab.–XX a. pr. Pav. iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių (LNM, T 1328)

Suvalkų krašto muziejus

1910 m. kunigaikštytė Jadvyga Kęstutytė-Gediminaitė-Skaržinskienė (Skarżińska)po savo tėvo kunigaikščio Ignacijaus Kęstučio-Gedimino mirties (jo paminklas Seirijų kapuose – aut. pastaba) padovanojo Suvalkų krašto muziejui dvylika Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretų, kaip spėjama, tapytų kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino¹. Jų likimas taip pat nėra žinomas. Suvalkų krašto muziejaus (Muzeum Okręgowe w Suwałkach) direktorius Jerzy Brzozowski 2011 m. nurodė, kad Pirmojo pasaulinio karo metais paveikslai buvo išvežti į Rusiją, po karo sugrįžo į Varšuvą ir dingo sukilimo liepsnose. Kieno tai buvo tapyba, muziejaus direktorius nenurodė. Beje, kunigaikštis Bernardas Kęstutis-Gediminas jam buvo žinomas. 1940 m. sovietų įvykdyta Lietuvos okupacija pakeitė ne tik paskutiniosios Alovės dvaro paveldėtojos Halinos Gediminaitės² gyvenimą, bet sunaikino ir sudarė sąlygas išgrobstyti dvare buvusias meno vertybes. Dar 1940 m. rudenį Halinos šeima buvo priversta palikti Alovės dvarą. Į Sibirą dvylikametė Halina su mama Jadvyga³ buvo išvežtos 1941 m. birželio 14-ąją iš Nedzingės dvaro, kur gyveno pas Žilinskus. Ji mūsų pokalbio metu, 1995 m., gerai prisiminė dvare buvusius paveikslus. Alovėje likusią Halinos senelę kunigaikštytę Jadvygą Kęstutytę-Gediminaitę-Skaržinskienę⁴ priglaudė Jurgis Aukštuolis iš Janapolio. Ten ji ir mirė 1944 m. (palaidota Alovės kapuose). 1941 m. rudenį Jadvyga su vyriausiąja dukterimi Janina Hopeniene sugrįžo į Alovės dvarą, tačiau jau 1942 m. rudenį Jadvyga vokiečių okupacinės valdžios buvo išsiųsta į Alytaus lagerį. Visi ten buvę turėjo būti nužudyti, pasakojo Halina, buvo net duobės iškastos, tačiau po kurio laiko egzekucija buvo atšaukta, o belaisviai pervežti į Radviliškį durpių kasti. Už kyšį iš Radviliškio lagerio Jadvygą išpirko Jurgis Aukštuolis. Šis lageris likviduotas 1942 m. 1997 m. Jurgio Aukštuolio artimieji pasakojo apie iš dvaro išmestus paveikslus… Kaip atrodė kunigaikščio Bernardo tapyti portretai, nėra žinoma. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra kunigaikščių portretų, kurių tikrieji savininkai neįvardinti – nežinoma, kurio dvaro nuosavybė jie buvo.

Paslaptingi Lietuvos nacionalinio muziejaus portretai

Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra saugomi Žygimanto Kęstutaičio ir jo sūnaus Mykolo portretai. Minimų paveikslų apatinėje dalyje yra užrašai, skelbiantys, kad atvaizduoti asmenys yra tam tikros giminės pradininkai. Deja, giminės pavardė išskusta. Pastangos atkurti įrašus palaikymo nesulaukė. Oficialiai (Lietuvos nacionaliniame muziejuje prie eksponatų esančiose lentelėse) nurodoma, kad paveikslai yra iš Lietuvių mokslo draugijos fondų. Verta pastebėti, kad prie vieno iš portretų yra dr. Jono Basanavičiaus nuotrauka⁵. Šiandien nežinoma, iš kokio dvaro į Lietuvos mokslo draugijos rinkinius pateko minimi paveikslai. Be to, 2000 m. Lietuvos nacionalinis muziejus įsigijo dar du kunigaikščių portretus: Vytauto ir Žygimanto Kęstutaičio⁶. Kam jie priklausė ir kieno tai tapyba, lieka neaišku.

Ldk Mindaugas. Pav. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Kas išskuto tekstą po kunigaikščio atvaizdu?

Iš kur dr. Jonas Basanavičius gavo Žygimanto Kęstutaičio portretą, lieka neaišku, gal tai signataro Donato Malinausko ar jo giminių, o gal vieno iš garsiųjų Vilniaus 12-ikos apaštalų dovana Lietuvių mokslo draugijai.Minimo kunigaikščio portreto apačioje yra tekstas: „Sigismundus Kiejstutides: I Filius Kiejstuti: I Wojdat Sigajllo Magnus Dux Lithuania Protopasto Domos Principum I: Ducum: I [tekstas išskustas] Dominabusur od Anno 1432 ad 1440.“ Tačiau teksto vidurys, bylojantis apie giminę, kuriai priklausė paveikslas, išskustas⁷. Kitame portrete, pastaruoju laiku saugomame Lietuvos nacionaliniame muziejuje, atvaizduotas Mykolas Kęstutaitis, tekstas: „Michael Sigismundides: I Filius Sigismundi: I Dux Lithuaniae caput Familiae Principum [tolimesnis tekstas išskustas].“ Kokia giminė minėta tekste, kad pavardę sovietiniams muziejininkams reikėjo išskusti. Visos pastangos atkurti tekstą rezultato nedavė. Nuostabą kelia tai, kad sovietams ne tiek buvo baisus pats kunigaikštis, kiek jo kilmė. Matyt, šios giminės atstovas buvo aktyvus tarpukario Lietuvoje. Dar 1960 m. p. Šalūga⁸ tarp asmenų, ieškojusių Vytauto palaikų, paminėjo ir Donatą Malinauską. Sovietmečiu Donato Malinausko darbai nebuvo užmiršti. Nėra abejonių, kad Donato Malinausko darbus žinojo ir liūdnai pagarsėjęs teismo medicinos atstovas Juozas Markulis-Erelis. Jis kartu su Vytautu Urbanavičiumi dalyvavo atkuriant Kristijono Donelaičio atvaizdą iš kaukolės. Be Juozo Markulio-Erelio (gimė 1913 m. kovo 1 d. Pitsburge, Pensilvanija, JAV, mirė 1987 m. gruodžio 10 d. Vilniuje) sovietmečiu neapsiėjo ir Ldk Vytauto palaikų paieškos. Su J. Markulio pagalba nežinia kur buvo paslėpti Šventosios Barboros Žagarietės palaikai. Naivu būtų tikėtis, kad J. Markulio aplinka kitaip pasielgė su visa informacija apie Vytauto Didžiojo palaikus. Manau, J. Markulio aplinkos žmonės yra prisidėję prie teksto naikinimo Žygimanto Kęstutaičio paveiksle, nes tikslas – paslėpti visus galus…

Ldk Vytautas. Pav. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Siaubinga vertybių apsauga

1940 m. rugpjūčio 19 d. buvo surašytos Alovės dvaro vertybės. Alovės dvaro, kaip buvusio turto, savininkė nurodyta Jadvyga Skaržinskienė. Panašus likimas ištiko ne vieną dvarą. Turto aprašui buvo panaudotas standartinis Valstybės archeologijos komisijos blankas, kuriame jo pavadinimas užbrauktas, o viršuje uždėtas Kultūros paminklų apsaugos įstaigos spaudas. Toliau aprašomas globojamas – paimtas žinion – nusavintas (pabraukta) kilnojamasis turtas. Blanko dešinėje viršutinėje dalyje antspaudas su Vyčiu ir įrašas: „Vytauto Didžiojo kultūros muziejus. Aš dail. Česl. Janušas ir mokytojas Šimanskas švietimo ministerijos įgalioti raštu Nr. 20632 paimti iš Alytaus apskr. Alovės valsč. Alovės dvaro kultūros, meno ir istorijos turtą apsaugon. Paimta peizažai: Paveikslas (nežinomo autoriaus) Reg. Nr. 18 (pažymėtas varnele). Paveikslas (nežinomo autoriaus) Reg. Nr. 19 (pažymėtas varnele). Abu paveikslai seni dideli apie 150–200 centimetrų ilgio. Vytauto portretas. Kęstučio portretas. Gedimino portretas Reg. 15, 16, 17. Visi paminėti paveikslai sukrauti sieninėn spinton užantspauduoti Registru Nr. 20. Be to, dvare rasta spinta – namų biblioteka, kuri jau anksčiau vietos kompartijos buvo peržiūrėta ir knygos suregistruotos dalyvaujant vienam iš vietos kompartijos sekretorių, dalyvavusiam prie ankstyvesnio knygų apžiūrėjimo Aleksandravičiui Adolfui ir spinta su knygomis užantspauduota Reg. 21. Turto apžiūrėjime dalyvavo vietos komiteto pirmininkas Koncevičius Juozas, milicijos atstovas Savickas Jonas ir turto savininkės atstovės įgal. Z. Žilinskas. Milicijos atstovas (parašas). Įgal. Z. Žilinskas. Dvaro komiteto pirmininkas J. Kuncewicz. Dail. Č. Janušas. Kompartijos sekretorius A. Aleknavičius. Visą užantspaudavimą palieka saugoti Komiteto pirmininkui ir dvaro įgaliotiniui kurie gavo 78 instr. nuorašus. Antspaudas Alytaus apskr. Policijos nuov. Alovės punktas.“

Komisijoje dalyvavęs dailininkas Česlovas Janušas⁹ neįvardijo nei tapybos laikotarpio, nei dailininkų. 1997 m. Alytaus kraštotyros muziejuje buvo eksponuojami kunigaikščių Mindaugo ir Vytauto tapyti portretai. Norėjome portretus nufotografuoti ir pateikti juos atpažinti ir identifikuoti Halinai Žilinskai iš Lodzės. Tačiau muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė neleido jų ne tik nufotografuoti, bet ir kopijų profesionaliam dailininkui atlikti. Liko neaišku, kokias paslaptis norėjo išsaugoti Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė. Iki šiol portretų autorius lieka nežinomas, neaišku, kaip paveikslai pateko į Alytaus muziejų, nors tapybos darbai buvo restauruoti Prano Gudyno restauravimo centre. Restauravimo centrui nebuvo suformuoti tiksliniai klausimai. 2015 m. lapkričio 5 d. Anelė Kalašnikovienė nurodė, kad muziejuje yra saugomi paveikslai: „AKM GEK 1236 – Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir AKM GEK 1237 – Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas [...] Deja, informacijos apie autorius, sukūrimo metus, kaip ir iš kur pateko į muziejų, neturime. Prašome parašyti, kokiu tikslu domitės šiais paveikslais.“ Prašymas labai svarbus kiekvienam muziejaus lankytojui. Lietuvos dailės muziejus, P. Gudyno restauravimo centras, 2004 m. restauruodamas 68×50 cm dydžio paveikslą, pastebėjo, kad Ldk Mindaugo portrete „tapyba, ankstyvesnio restauravimo metu buvo perlakuota laku, kuris laikui bėgant stipriai patamsėjo. Kadangi anksčiau paveikslas buvo su rėmais, o lakas teptas jų nenuėmus, uždengtos vietos prie UV spindulių nešvytėjo. Pro stipriai patamsėjusį laką vietomis sunku įžiūrėti piešinį bei kompoziciją.“¹⁰Paveikslo dydis atitinka H. Žilinskienės nurodytus, apibūdinant kunigaikščių atvaizdus. Ji gal daugiausiai atkreipė dėmesį į Kęstučio atvaizdą, sakė, kad jis buvo labai tamsus ir dėl to ji jo bijodavo. Kunigaikščio Mindaugo atvaizdo istorijoje esama daug neaiškumų: jo pavadinimas, iš kokio jis dvaro, kur dingo paveikslo rėmai, kas restauravo pirmą kartą, kodėl tarpukariu drobei pritvirtinti naudojo kaltines vinis. Paklausus restauravimo centre, ar tikrai paveikslas yra iš tarpukario laikotarpio, restauratorius suabejojo, nors kilnojamojo kultūros paminklo restauravimo pase nurodyta, kad sukūrimo laikas nežinomas (gali būti tarpukaris). Tiesa, ant bageto restauratoriai rado įrašą: „Viršutiniame bagete, 9,5 cm nuo kairio porėmio krašto užrašas plunksna, juodu, vietomis pamėlusiu tušu „Kunigaikštis Mindaugas AKM GEK 1237 autorius – nežinomas“. Kada ir kuo remiantis padarytas įrašas, lieka paslaptis. Kitas paveikslas, patekęs į P. Gudyno centrą, buvo įvardytas kaip Vytauto Didžiojo atvaizdas. Kitoje paveikslo pusėje rastas įrašas: „ant kairiojo vertikalaus bageto ranka užrašyta samaninės spalvos rašalu „AKMEGK 1236 Kunigaikštis Vytautas“, o ant kairiojo viršutinio kampo „236“. Apatinis bagetas stipriai pažeistas kirvarpų, vietomis net sutrūnijęs ir pasidaręs minkštas.“¹¹

Kituose Alytaus apylinkėse esančiuose dvaruose, be Alovės, tapytų kunigaikščių atvaizdų nerasta. Taigi labiausiai tikėtina, kad šie paveikslai iš Alovės dvaro. Kur dingo dar vienas 1940 m. rugpjūčio 19 d. apsaugai paimtas, nusavinimo aprašuose minimas Gedimino portretas, lieka neaišku. Tikėtina, kad tai žymaus dailininko Jono Rustemo mokinio kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino palikimas. Taip jau susiklostė, kad jo darbai nėra žinomi. Ar esama daugiau kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino darbų Alytaus muziejuje, išsiaiškinti nepavyko.

Yra žinomas 1823 m. Vilniaus universiteto studentų, lankiusių Jono Rustemo (1762–1835) piešimo paskaitas¹² sąrašas. Jame yra ir Bernardo Gedimino (Bernard Giedymin) pavardė. Reikėtų papildyti R. Šidlausko sudarytą Jono Rustemo mokinių sąrašą kai kuriomis detalėmis – kad ir nurodyti kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino gimimo vietą ir metus – 1804 m.,
Alovės dvaras¹³. 1826 m. rugsėjo 14 d. Jono Rustemo pasirašytoje pažymoje nurodoma, kad Bernardas Gediminas nuo 1821 m. lankė jo piešimo pamokas¹⁴. Tarp paskaitas lankiusių buvo dalininkais tapę: Aleksandras Slendzinskis (1803–1878), Edvardas Jonas Romeris (1806–1878)¹⁵. Bernardas Gediminas lankė Jono Rustemo studiją penkerius metus¹⁶. Jo darbai liko nežinomi ir nėra su kuo lyginti. Apie jo sugebėjimus piešti dar 1992 m. yra užsiminęs Libertas Klimka¹⁷. Kunigaikštis Bernardas Kęstutis-Gediminas yra įtrauktas į Lietuvos dailininkų žodyną¹⁸.

Nežinomo vyro (galbūt kunigaikščio Bernardo
Kęstučio-Gedimino) portretas.
Dail. Romualdas Podbereskis, 1831. Šaltinis – www.epaveldas.lt

Paslaptingi Podbereskiai

 Vienas iš Romualdo Podbereskio darbų labai primena Bernardą. Kunigaikščio Bernardo Bartolomėjaus, gimusio 1804 m. rugsėjo 24 d., pakrikštyto kunigo Stanislovo Oranskio spalio 10 d. Alovės bažnyčioje krikštatėviai buvo Trakų regentas Andrius Podbereskis (Andrzej Podbereski) ir Rožė (Roza Giedyminowna)¹⁹. Gediminas ir R. Podbereskis, anot Halinos Žilinskos, buvo vedę seseris Kušeliauskaites. Koks buvo Andriaus Podbereskio žmonos vardas, sužinome iš krikšto įrašų: Petronelė²⁰. Nemunaičio bažnyčioje 1809 m. buvo pakrikštytas Andriaus ir Petronelės iš Lykų (z Lykow) sūnus Romualdas. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas 1839 m. Romualdo Podbereskio Alovės bažnyčios piešinys pieštuku²¹. Tiek Romualdas, tiek jo brolis Andrius yra minimi Lietuvos dailininkų žinyne kaip mėgėjai²². Žinomo leidėjo Romualdo Podbereskio, Andriaus sūnaus, tiksli gimimo data ir vieta iki šiol nebuvo nurodoma jo darbų tyrėjų ir iki šiol nenustatyta. Vieni nurodo 1812 m., kiti – 1813 m., vieni mini Vilnių, kiti Vilniaus guberniją. Leidėjas Romualdas Podbereskis yra nurodęs kilimą iš kunigaikščių Druckių-Podbereskių, tiesa, rusų valdininkai jo kilmės nepripažino. Ta aplinkybė, kad Kęstučių-Gediminų atstovai (Giedymin Kicjstutowicz Witold, Giedymin Kiejstutowicz Józef, Ob. Król. Polsk.) prenumeravosi Romualdo Podbereskio leidžiamą žurnalą „Rocznik literacki“ (1843–1849), tik patvirtina jų giminystės ryšius. Giminystė per Kušelevskius siejo Kęstučius-Gediminus ir Druckius-Podbereskius. Žinant tai, aiškėja, kodėl Podbereskiai palaidoti Alovės bažnyčios rūsiuose. Lietuviškoji tematika neatsitiktinai dominavo Romualdo Podbereskio leidiniuose. Lietuvos kilmingųjų vien tik dėl kalbos negalima priskirti lenkų tautai, kaip tai daro mūsų akademinės visuomenės atstovai. Nepaisant paties Donato Malinausko tvirtinimų, kad jis lietuvis, Vilniaus universiteto docentė Dalia Bukelevičiūtė jį priskyrė lenkų tautai²³. Postsovietinei nomenklatūrai atstovaujantys asmenys pripažįsta tik sovietinio raugo aristokratiją. Kitaip sakant, kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

Alovės bažnyčia. Dail. Romualdas Podbereskis, 1839. Šaltinis – „Architektūriniai piešiniai ir brėžiniai XVI–XX a.“, VUB, f. 78-204

_______________________________________________________

¹ „Do Muzeum Ziemi Suwalskiej“, in: Tygodnik Suwalski, 1910, Nr. 36.

² Šiuo metu gyvena Lodzėje.

³ Ją savo prisiminimuose, parašytuose sovietmečiu ir išleistuose Čikagoje, mini Aleksandras Stulginskis. Prof. Jonas Račkauskas, Lituanistikos centro Čikagoje (JAV) vadovas, man viešint JAV 2006 m. pasakojo, kad minimus prisiminimus sovietmečiu nufotografavo po lova ir išvežė į JAV (Aleksandras Stulginskis, Atsiminimai, Chicago, 1980, p. 94). Jos vyras buvo Jonas Gediminas, veterinarijos gydytojas.

⁴ Jadvyga Kęstutytė-Gediminaitė gimė 1860 Maslove (lenk. Masłow), netoli Kelcų (Kielce), Lenkijoje.

⁵ Lietuvos atgimimo patriarcho d-ro Jono Basanavičiaus gyvenimo vaizdų albumas su biografija: 1851–1927, 1927–1937, [surinko, spaudai paruošė ir redagavo Kostas Radziulis], Kaunas: VDU studentų „Šarūno“ korporacija (Kaunas: „Šviesos“ sp.), 1937, p. 30.

⁶ Matušakaitė M., Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Tautos paveldo tyrimai, 2010, p. 374.

⁷ Lietuvos nacionalinis muziejus, Nr. JKT 319.

⁸ Bulota J., Šalūga R., Vilniaus požemiuose, Vilnius, 1960.

⁹ Česlovas Janušas (1907 m. liepos 18 d. Feodosija–1993 m. spalio 30 d. Niujorkas).

¹⁰ Paminklas perduotas restauruoti 2004 04 14, perdavimo aktas Nr. 5/34.

¹¹ Paminklas perduotas restauruoti 2004 04 14, perdavimo aktas Nr. 5/34.

¹² Jonas Rustemas – dailininkas ir pedagogas, p. 128; Janonienė R., Jonas Rustemas: dailininkas ir pedagogas, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 271.

¹³ Alovės bažnyčios gimimo metrikų knyga.

¹⁴ Lietuvos nacionalinis muziejus.

¹⁵ Palaidotas Obelių kapinėse, Rokiškio rajone.

¹⁶ Lietuvos nacionalinis muziejus.

¹⁷ Klimka L., „Kaip buvo rengiami inžinieriai senajame Vilniaus Universitete“, in: Mokslas ir technika, 1993, Nr. 2, p. 19–20.

¹⁸ Lietuvos dailininkų žodynas, T. 2: 1795–1918, Vilnius, 2012, p. 135.

¹⁹ Alovės RKB gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga. 1802–1818 m.

²⁰ Alovės RKB gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga. 1802–1818 m.

²¹ Vilniaus universiteto biblioteka, Rankraščių skyrius, F78-204.

²² Lietuvių dailininkų žodynas II tomas: 1795–1918. Sudarytoja Jolanta Širkaitė, Vilnius, 2012, p. 298–299.

²³ „Radijo paskaitos: signataras Donatas Malinauskas“, in: Anonsai… LRT…, 2017-03-14, 14:05. Prieiga per internetą – http://www.lrt.lt/radijas/anonsai/24760, http://www.lrt.lt/media/radio/2017/03/1013729796.mp3. „Vasario 16 d. Akto signataras Donatas Malinauskas buvo kilęs iš turtingų lenkų bajorų šeimos, tačiau tai jam nesutrukdė tapti Lietuvos patriotu…“

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 5 (835), 2017 m. gegužės 27 d., p. 5, 14.

Dabartinis Rokiškio herbas

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Rokiškio herbas

1993 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 122 buvo patvirtintas Rokiškio miesto herbas. Herbo etalono autorius – dailininkas Juozas Galkus. 1993 m. herbo pirmajame raudonajame lauke pavaizduota sidabrinė trišakė žvakidė  – tai Rokiškio dvaro savininkų kunigaikščių Krošinskių herbas, antrajame auksiniame lauke juodas žingsniuojantis jautis – tai grafų Tyzenhauzų herbas, trečiajame mėlynajame lauke – sidabriniai vargonai, rodantys senas Rokiškio muzikines tradicijas, trys sidabrinės į apačią trumpėjančios juostelės su sidabrine heraldine lelija viršuje ketvirtajame raudonajame lauke – tai paskutiniųjų Rokiškio dvaro savininkų, apleidusių jį ne savo valia, grafų Pšezdzieckių herbas.
Heraldikoje šiandien žinomi du kunigaikščių Krošinskių herbai, deja, Rokiškio herbe pavaizduotas paskutinysis herbas, tai yra vėlyvesnis. Kadangi Rokiškio miestas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais herbo neturėjo, sovietmečiu jam sukurti buvo padaryta įdomi sintezė, kurios tikslas  – kvailinti Lietuvos gyventojus. Heraldikas Edmundas Rimša teigė, kad neišmanėliams neužkliuvo į sovietmečio herbą sudėti trijų bajorų giminių, kurioms priklausė Rokiškio dvaras, herbai – Krošinskių (žvakidė), Tyzenhauzų (buivolas) ir Pšezdzieckių (trys juostelės su lelija). Ketvirtame lauke rastas kompromisas – kalvio priekalas (iš Rokiškio kilusio, sadizmu pasižymėjusio „revoliucionieriaus“, aprašyto A. Gudaičio-Guzevičiaus romane „Kalvio Ignoto teisybė“, simbolis). Sovietmečiu tai tiko. „Vėliau kalvio priekalą pakeitėme vargonais, nes Rokiškis nuo XIX a. garsėja muzikos mokykla, vargonininkyste. Dauguma žymiausių prieškario kompozitorių vargonininkų yra iš Rokiškio muzikos mokyklos“, – yra tvirtinęs istorikas Edmundas Rimša1.

Sovietinių laikų Rokiškio miesto herbas su Kalvio Ignoto (A. Vilimo) priekalu

Alfonsas Vilimas – kalvio Ignoto
prototipas

Koks Alfonsas Vilimas buvo „revoliucionierius“ ir ką „nuveikė“, rokiškėnai ir šiandien gerai nežino. Legendą paskleidė ir toliau kalvį Ignotą laiko kovotoju už demokratiją, žalodami rokiškėnų protus. Rokiškio rajono gyventojų kairiajai orientacijai aiškinama, kad tai kalvio Ignoto žemė, bet iki šiol niekas nenurodė, kas buvo kalvio prototipas ir kuo jis garsėjo.
Kalvio prototipas buvo Alfonsas Vilimas2, pagarsėjęs savo sadizmu, lietuvių kaulų traiškymu3 ir nekaltų asmenų žudynėmis. Nors priekalo naujame herbe ir neliko, tačiau jo garsas girdimas ir šiandien, tik niekas nenori prisiminti kalvio baisiųjų darbų.
Prieš keletą metų sunkiai buvo likviduotas sovietų okupaciją simbolizavęs Jakovo Smuškevičiaus paminklas, bet jo vardo aikštė gyvuoja iki šiol.

Kunigaikščių Krošinskių herbai

Yra žinomi du kunigaikščių Krošinskių herbai. Vienas iš jų – žvakidė – tapo Rokiškio herbo sudėtine dalimi. Kad tokį herbą naudojo kunigaikščiai Krošinskiai, patvirtina ir archeologinių tyrimų metu 2014–2016  m. senojoje kunigaikščių Krošinskių dvarvietėje rastas XVII a. vidurio koklis, su sudėtiniu kunigaikščių Krošinskių herbu, kurio kairiajame lauke yra žvakidės herbas4.  Tačiau Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra 1530 m. dokumentas (raštas apie namo Vilniuje pardavimą – Vilnius, 1530 03 22) su kunigaikščių Krošinskių antspaudu5. Minimame antspaude vaizduojamas skydas, jame pavaizduota rusiška П raidė, ant kurios yra kryžius, o ant kryžiaus užrašyta W raidė. Šis herbas yra senesnis, su juo kunigaikščiai Krošinskiai atvyko į Rokiškį. Todėl būtų tikslinga pakeisti Rokiškio herbo viršutinįjį kairįjį lauką su senesniu kunigaikščių Krošinskių herbu, žinomu nuo 1499 m.

Ką simbolizuoja W raidė kunigaikščių Krošinskių herbe?

Ukrainiečių istorikas Olegas Odnoroženko (Олег Однороженко) yra rekonstravęs kunigaikščio Konstantino Fiodorovičiaus Krošinskio herbą6 pagal minimą 1499 m. antspaudą. Alberto Kojalavičiaus-Vijūko knygos „Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas“ išnašose, komentaruose, parašytuose Edmundo Rimšos ir Sigito Narbuto, nurodoma, kad istorikas Olegas Odnoroženko „tikriausiai nepastebėjo visos W figūros ir nupiešė tik viduriniąją dalį. Jo darbuose tokių klaidų pasitaiko…“7  W raidės dalis buvo nukirpta ir todėl herbas rekonstruotas. Atkreiptinas dėmesys, kad kunigaikščio Ivano Krošinskio 1546 m. antspaudas, herbas su W raide, saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, o Timofejaus 1533 m. antspaudas – Lenkijoje8. Nėra abejonių, kad senajame kunigaikščių Krošinskių herbe yra W raidė. Dėl kunigaikščių Krošinskių kilmės yra kilęs nepagrįstas ginčas. Kunigaikščiai Krošinskiai, anot A. Kojalavičiaus-Vijūko, save kildino iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio (toliau – Ldk) Kęstučio. Lenkų istorikai išvedžiojimo būdu bando juos kildinti iš Ldk Algirdo. Kunigaikščiai Krošinskiai buvo stačiatikių tikėjimo, XV a. gyveno ir valdė žemes ties Viazma, nė karto nesusigundė siūlymais tarnauti Maskvos kunigaikščiui ir visos jų kartos liko ištikimos Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui. Kirilicoje nėra W raidės. XV  a. galingiausias valdovas buvo Vytautas, su juo kunigaikščius Krošinskius siejo artimi giminystės ryšiai, todėl akivaizdu, kad W raidė nurodė tą ryšį. XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje kunigaikščiai Krošinskiai, įkurdinti šalia Maskvos kunigaikštystės, buvo Vytauto dukters Sofijos, ištekėjusios už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I, saugumo garantas. Todėl W raidė be abejonių nurodo kilmę iš Ldk Kęstučio ir giminystę su Vytautu.

Konstantino Fiodorovičiaus Krošinskio herbas, 1499 m.

Kodėl buvo pakeistas kunigaikščių
Krošinskių herbas?

Kunigaikščių Krošinskių herbas su W raide išaustas XVI a. paskutinio ketvirčio kilime, priklausiusiame Lietuvos iždininkui Dmitrijui Chaleckiui (mirė 1598 m.). Kilimo centre yra jo senelės Krošinskytės herbas su W raide9.  Lietuvoje ir Lenkijoje nebuvo heraldikos institutų kaip Vakarų Europoje, kurie griežtai reglamentuotų herbų naudojimą. Pagal vakarietiškas tradicijas herbą paveldėdavo vyriausias sūnus, kiti sūnūs turėdavo pakeisti kokią nors herbo detalę. Lietuvoje tokios tradicijos nebuvo. Kunigaikščių Krošinskių herbo pakeitimas, W raidės panaikinimas buvo politiškai motyvuotas. Po Liublino unijos, tai yra po 1569  m. Lietuvos savarankiškumo panaikinimo, simboliai nebuvo pageidautini, todėl W raidė transformavosi į trišakį.
1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko protėvių kunigaikščių Kęstučių-Gediminų giminės herbas – Vytis  – išliko nepakitęs per amžius, liudijantis kilmę iš Ldk Kęstučio10.
Nepriklausomos Lietuvos Rokiškio miesto herbe būtų gera matyti politiškai nemotyvuotą, tikrąjį, senąjį kunigaikščių Krošinskių herbą su W raide.

Krošinskių herbas, 1530 m. Šaltinis – LNM, R 2794

______________________________________________
1 Mičiulienė J., „Heraldika: nuo būtinybės iki snobizmo“. Prieiga per internetą – <http://lzinios.lt/lzinios/istorija/heraldika-nuo-butinybes-iki-snobizmo/116769>.
2 Vaitiekus S., Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje, Vilnius, 2017, p. 105, 139, 157, 159–163.
3 Gritėna P., „Lietuvos žvalgybos istorija: kaip buvo atkeršyta lietuvių kaulus traiškiusiam „kalviui Ignotui“. Prieiga per internetą  – <https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/lietuvos-zvalgybos-istorija-kaip-buvo-atkersyta-lietuviu-kaulus-traiskiusiam-kalviui-ignotui-582-795696>.
4 Kujelis G., „Senoji Rokiškio dvarvietė“, in: Prie Nemunėlio, 2016, Nr. 2 (37), p. 49–57.
5 LNM, R 2794.
6 Однороженко О. А., Руські королівські, господарські та князівські печатки ХІІІ–XVI ст., Харків: Просвіта, 2009, 303 с., iл. 603.
7 Kojalavičius-Vijūkas A., Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas, Vilnius, 2015, p. 358.
8 Ibid., p. 358.
9 Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos, sud. Jerzy T. Petrus, Kazimierz Kuczman, Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka, Vilnius, 2009, p. 106.
10 Jencius-Butautas V., 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas, Trakai: Voruta, 2011, p. 359.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 6 (836), 2017 m. birželio 17 d., p. 5.

www.voruta.lt

www.voruta.lt

Jono Česnavičiaus nuotraukos iš Lukiškių aikštės ir Vilniaus arkikatedros bazilikos

www.voruta.lt

Lietuva pasitinka valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Mums pasisekė: taip susiklostė aplinkybės, kad esame laisvi. Bet ar įtvirtiname savo Laisvę taip, kad jos niekad daugiau neprarastume?

Dabar, kaip niekad anksčiau, valstybių naikinimui naudojami kiti, išmanūs būdai. Dažnai įgyvendinami pagal principą: sunaikinti valstybę savo piliečių rankomis, sujaukiant jų vertybines nuostatas. Tarsi taip ir turėtų būti. Prisidengiant demokratijos ar žmogaus teisių, lygybės ir net tolerancijos principų gynimu. Pasitelkiant žiniasklaidos priemones, formuojant madingą ar neva pažangų požiūrį, tradiciškai vertybes apibrėžiančios sąvokos panaudojamos egoistiniams tikslams.

Deja, šis minkštasis ir pavojingas valstybingumui karas įsismarkavo mūsų, o ir kitose pokomunistinės Europos šalyse. Vilniaus universitete, prisidengiant optimizavimu, savo rankomis naikinama Lituanistikos katedra. Vienos seniausių pasaulyje lietuvių kalbos tyrimai pažeminami iki taikomųjų lygmens. Grupė Seimo narių, rizikuodami sulaužyti priesaiką Konstitucijai, registruoja asmenvardžių rašybos įstatymo projektą, kuriuo oficialiuose dokumentuose būtų įvedamos svetimos raidės. Kultūros ministerija šioje (Lukiškių) reprezentacinėje valstybės aikštėje, planuoja įkurti pramogų parką, užuot pastatę Vyčio skulptūrą. Tautinės valstybės atgimimo šimtmetis pasitinkamas visuomenei brukant „globalios“ Lietuvos idėjas. Galima vardinti daug. Braižas ir išvalstybinimo schema visur panaši.

Briuselio valdininkai, Lenkijos nacionalistai, globalistinių vizijų kūrėjai ir garsūs finansininkai įgyvendina savo projektus Lietuvoje. Pragaištingus mažoms, remiantis tautine tapatybe sukurtoms ar atkurtoms valstybėms, tokioms kaip Lietuva. Jei perrašant užsieniečių asmenvardžius nebus reikalaujama rašyti lietuviška forma, tai redakcijose nereikės įdarbinti lituanisto. Pigus pelno siekimas, kurio tikroji kaina yra milžiniška. Tai valstybės išsimontavimas. Ar pamiršome, kiek aukų pareikalavo Lietuvos valstybės sukūrimas?

Kiekvienas galime būti kilnus, prisidėti kuriant taurią ir savitą Lietuvą. Žiniasklaidos įtaka šiandienos pasaulyje yra ypač svarbi. Deja, prisidengdama laisvo žodžio neliečiamumu, dažnai ji tampa svetimųjų interesų apipavidalintoja ir teisintoja. Nuolat brukama bevertė lengvo gyvenimo iliuzija, garbinami lėkšti pasilinksminimai ar beprasmės idėjos. Kas gali būti lengviau, nei būti tik bedvasiu vartotoju?!

Man Lietuva, tikiu, ir kiekvienam iš čia susirinkusiųjų, – tai prasmių prasmė, dėl kurios verta gyventi, dirbti, kentėti. Atsakomybė savo šaliai yra kiekvieno piliečio pareiga. Laisvė be atsakomybės savo valstybei neturi prasmės. Valdžios autoriteto, įžvalgumo stoka privedė prie to, kad tampame teritorija, pilka ir socialiai neteisinga piliečiams, ir ją kasdien palieka vis daugiau gyventojų. Ekonominiai pasiekimai bus tik tuščias skaičių rinkinys, jei valstybė žmonėms neįkvėps bendrystės jausmo savo Tėvynei.

Lietuvos kūrimas nėra plaukimas pasroviui, tai istorinė jos tąsa, nepriklausomos valstybės ateities vizija, mokymasis iš praeities klaidų. Tai nepatogūs ir dažnai balansuojantys ties riba sprendimai siekiant apginti savastį, jei norime atremti norinčius mus valdyti. Garantuoti savo valstybei ateitį. Būdami nedideli, turime suprasti, kad lietuvių kalbos, lietuviškumo išsaugojimas ir stiprinimas yra mūsų valstybingumo ateities garantija.

Lietuva prisikels savo dvasia. Stiprybė užkoduota čia gyvenančių žmonių tikėjime šalies ateitimi. Būkime įžvalgūs ir orūs, pasirinkime Stiprios ir Savos valstybės kelią. Tokį kelią, kuri nubrėžė mūsų Valstybės atgimimo signatarai 1918 metų vasario 16-ąją, lygiai prieš šimtą metų. Lietuvą matau kaip savitą tautinę, modernios ekonomikos ir teisingą savo piliečiams valstybę.

Atstatykime lietuviškas pilis, pirmiausia savo širdyse. Jos tvirčiausios. Lietuva – tai mūsų namai, kokie jie bus, priklauso nuo mūsų pačių. Nuoširdžiai sveikinu su Tūkstantmetės ir Didžios Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiu! Su Naujo Tautinio Atgimimo pradžia!

Gintaras Karosas, 2018 m. vasario 16 d.

Maži, mažyčiai ir mažiausieji sudeda žodį Svėdasai. Autoriaus nuotraukos.

Raimondas GUOBIS, Svėdasai, www.voruta.lt

Trispalviu trinyčiu pavadinto Šimtmečio paminėjimo Svėdasuose renginiai tęsėsi tris dienas. Vasario 16 – ąją melstasi, kelta vėliava, pristatyta Šimtmečio svėdasiškių portretų galerija „Aštuonioliktiems aštuoniolika“, mėgautasi skambiu koncertu, gardžia koše. Kitas dvi dienas įprasmino istorinės atminties žygis bei krašto pažinimo valandos.

Pirmoji nytis. Šimtmetis

Šimtmečio sukakties rytas Svėdasuose išaušo pilkšvai drėgnas bei šaltas, nors termometras rodė vos šešis laipsnius žemiau nulio. Šv. Mišios mūsų parapijos globėjo, blogio nugalėtojo, kovotojų už teisingumą didžiojo bičiulio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, įtaigus klebono Raimundo Simonavičiaus žodis, jungtinio jaunimo ir suaugusiųjų choro giesmės. Susispietus aplink Nepriklausomybės koplytstulpį su smagia daina „Augo kieme klevelis“ rikiuote atžygiavo būrelis Ašrinės Neniškytės vadovaujamų Svėdasų „Radvilų“ skilties skautų ir visiems sutartinai giedant Lietuvos himną iškėlė ant aukšto stiebo trispalvę.

Danutė žvelgia į savo tėčio, Svėdasų viršaičio Juozo Striuko portretą

Juodas šunelis lakiojo pirmyn atgal sustingo iškilmingos giesmės kulminacijoje. Kas čia per ženklas, kas per simbolis? Vaikučiai išsirikiavo į eilę laikydami didelius lapus su trimis spalvomis išrašytomis raidėmis SVĖDASAI. Spragsėjo fotoaparatai, šį kartą švęsti Tėvynės Šimtmečio į Svėdasus žmonių susirinko labai daug.

Arena. skautai. Tėkmė. Savanoris.

Trispalve, geltona melsvo legendinio varpo Svėdasų ir raudonomis Aukštaitijos bei Lietuvos istorine vėliavomis papuoštoje scenoje pradėjau Šimtmečio svėdasiškių galerijos „Aštuoniolikai aštuoniolika“ sutiktuvių iškilmė. Kalbėjau apie mūsų dieviškąją lemti būti lietuviais, kalbėti gražiausia kalba, gyventi nuostabiausioje žemėje ir būti vieninga tauta. Apie tai, kad daug amžių mus stengėsi pavergti, kad daug amžių pert didžiulį pasišventimą ir aukas mes išlikome. Apie 1918 m. vasario 16 – ios aktą, apie savanorius, įvardijant kiekvieną svėdasiškį išėjusį 1918 – 1920 m. Tėvynės ginti. Teisinga mintis, kad vienas savanoris vertesnis už visus kunigaikščius? Taip, nes jis išėjo kovon už savo valstybės laisvę, sąmoningai išėjo nevarytas bet savu noru, pasirengęs už savo tėvynę numirti – toks buvo ir iš Svėdasų miestelio kilęs Jonas Matulevičius, kurio paveikslas nutapytas garsaus portreto meistro Pranciškaus Gerliko šiame rinkinyje didžiausias ir svarbiausias.

Dvasios gaivintojai ir kariai

Žodis apie laisvės dvasią, kuri pavergėjų buvo prislopinta, tačiau pleveno tarp mūsų ir tą dvasią atgaivino, tautą nepriklausomybei aprengė svėdasiškis, tautos patriotas, rašytojas, kan. Juozas Tumas – Vaižgantas ir jo bendražygiai. „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“. Šio paveikslo globėjai – Svėdasų J. Tumo – Vaižganto gimnazijos mokytojai. Galerijos įkvėpėjas Kajetonas Sklėrius, Kauno meno mokyklos kūrėjas, lietuviškos akvarelės pradininkas ir nepralenktas meistras. Jo brolis, taip pat dailininkas, dar ir pulkininkas, Alfonsas Sklėrius, sovietų areštuotas 1941 m. ir nukankintas Lamos lageriuose.

Broliai Mindaugas ir Osvaldas Striukai labai panašūs į savo garsųjį prosenelį

Apie šiuos vyrus, visą giminę kalbėjo Arvydas Virgilijus Matulionis. dar vieno kario portretas – majoras Jonas Motiejūnas – Valevičius, pasižymėjęs kovose už nepriklausomybę, sužeistas, Vyčio kryžiumi apdovanotas, daug metų tarnavęs Utenos apskrities viršininku, kalėjęs sovietų lageriuose. Nuoširdžiai Dievui, tėvynei bei žmonių išganymui tarnavę dvasininkai, marijonų ordino vienuoliai Aleksandras Bublys ir šviesiausiu Europos lietuvių vadintas Steponas Matulis.

Rašytojai ir menininkai

Menininkų skiltį atveria Jonas Rimša, kuris gimęs gimęs Svėdasuose senelio namuose, buvo geriausio Kauno siuvėjo Antano Rimšos sūnus, tačiau pranašautą siuvėjo karjerą nurungė tikrasis, dailininko pašaukimas. Vos atsiradus progai šovė į Pietų Ameriką, gyveno  Brazilijoje, Argentinoj, Bolivijoje, kur ne tik pats lavinosi bet ir įkūrė savitą meno mokyklą. Indėnai ar Taiti salos gyventojai buvo svarbiausieji jo paveikslų personažai, o meno svėdasiškio kūriniai iki šiol Bolivijos nacionalinis turtas, juos išvežti iš šalies draudžia įstatymas. Gaila, kad nors ir bandėme, taip nepavyko gauti jo originalaus paveikslo tėviškės miestelio galerijai.

Operos solistas Aleksandras Kutkus gimė Šlapiašilyje, gyveno Petrapilyje, lavinosi dainavime, beveik dešimt metų buvo Sevastopolio operos solistu. Sugrįžęs tėvynėn darbavosi Valstybės teatre Kaune.  Daugybės sudėtingų vaidmenų atlikėjas – antrasis po Kipro Petrausko tėvynės balsas. Rašytojas Stepas Zobarskas, puikiausias novelės meistras, „Raudonojo kryžiaus“ aktyvistas, tarpukariu net du kartus mokėsi bei stažavosi Paryžiuje. Po Antrojo pasaulinio karo, gyvendamas JAV įkūrė leidykla, kuri leido lietuvių autorių kūrybą anglų kalba, skleidė mūsų tautos kultūrą plačiajame pasaulyje. Bronė Buivydaitė gimė mūsų miestelyje prie turgaus aikštės. Poetė, vaikų rašytoja, ypatingai meniškai iškėlusi socialinį klausimą, sugebėjusi dovanoti viltį kiekvienam siekiančiam apysakoje „Auksinis batelis“. Jos portreto globėjų vardu kalbėjo Žydrūtė Šimkevičiūtė – Alkis.

Juozas Prūsas iš Butėnų – bankininko Adomo Prūso portreto globėjas

Vladas Baleišis mokytojas, visuomenininkas, karštas patriotas, priklausęs „Jaunosios Lietuvos“ sąjungai, šauliams, miniatiūrų žanro mūsų literatūroje pradininkas, tarsi šauklys įtaigiai rašęs apie mūsų tautos Jeruzalę – brangiausią Vilnių. Jo dukra Lidija Stankūnienė kalbėjo su didžia pagarba apie tėtį, kuris buvo pavyzdys ir atrama ne tik jai bet ir daugeliui.

Kapitalas ir savivalda

Į sceną įnešamas dar vienas paveikslas, visi nuščiūva – jame iš dangaus stambiomis kupiūromis krenta žalsvi litų banknotai iš 1922 – ųjų. Ir visi jie paženklinti bankininko Adomo Prūso parašu. Jis laikosi oriai, klasikiniai jo ūsai ir pailgas džentelmeno veidas. Stebėtina, kad jis išsvajoto gyvenimo kelią pradėjo į traukinį dundantį Petrapilio link įsėdęs tik su 50 kapeikų kišenėje. Kruopštus darbas ir lavinimasis gabiam svėdasiškiui seikėjo gėrybių tarsi iš dangaus. Giminaičio portreto globėju tapo Juozas Prūsas. Iš paprastų artojų, Butėnų kaimo ūkininkų į smagų mokslo ir verslo pasaulį žengė Antanas Šukys. Gabus  ir ryžtingas – vienu metu studijavo technologijas universitete ir Butėnuose įkūrė terpentino gamyklą. Vėliau gerokai didesnis „fabrikas“ ėmė veikti šalia Šimonių girios, naudota vietinė žaliava, dirbo vietiniai žmonės. Sumanyta pasitelkus milijonines  Eseno kompanijos investicijas įkurti 24 cechų koncerną, kuriame būtų gaminamos įvairios medžiagos, net eteriniai aliejai. Dar du paveikslai, juose du žavūs, sumanūs, iniciatyvūs vyrai – valsčiaus viršaičiai Juozas Striukas ir Antanas Budreika. Žodį tarė ir tarpukario savivaldybininkų darbais gėrėjosi pastarojo anūkė Dalia Dilytė – Staškevičienė. Garbiųjų galerijos sutiktuvės baigėsi kultūros darbininkų pagerbimu. Į sceną savanoriai skautai įnešė ilgamečio vargonininko Petro Vinkšnelio bei kanklių meistro Juozo Lašo portretus. Kankliavimo tradiciją Svėdasuose tęsianti Aušrinė Neniškytė kaip didį stebuklą, tikriausią šeimos relikviją iškėlė spindinčias, ornamentuotas, dar 1935 m. padarytas kankles, prisiminė jomis grojusius senelius, ypač groti ją pamokiusį senelį Bronių Neniškį ir pagrojo jaukiai paprastą melodiją „Ant kalno karklai siūbavo…“

Šeštadienio žygeiviai stabtelėjo senajame Butėnų kaime

Padėka pagalbininkams skautams – Aušrinei, Vasarei, Auksei, Andriejui ir Nojui iš Radvilų skilties bei mano perduotas palinkėjimas visiems susirinkusiems, tikriausias palaiminimas mūsų tėvynės bendraamžių – greitai 102 metų sukaktį švęsiančios  Bronės Valuntienės iš Butėnų, bei seniausios miestelio gyventojos, įsimintinais 1918 – iais gimusios Faustos Palskienės, kuri savo gyvenimo šimtmetį minės veik po poros mėnesių.

Koncertas spalvingas, skambus ir įvairus, jame pasirodė ne tik Rožės Lapienienės vadovaujami kultūros namų saviveiklininkai bet ir mokytojos Sigutės Kovienės sutelktos  „pajėgos“dainuojantys ir grojantys kanklėmis, birbine  mokinukai, visur suspėjanti Aušrinė su gitara ir tautiška daina. Kiemelyje laužas, dainos, linksmumas ir garsiojo Petro Digimo išvirta gardžiausia košė…

Kuomet visi išsiskirstė, kuomet nusileido tyla ir tamsa, kuomet užgeso gatvių žibintai, miestelis pulsavo tik trijų žvakių sąšauka – atminties ir vilties liepsnelėmis prie Vaižganto paminklo, Nepriklausomybės koplytstulpio bei akmens žuvusiems partizanams.

Antroji nytis. Žygiais o ne žodžiais…

Į Svėdasus nuo Rokiškio atriedėjusio autobuso vairuotojas paslaugus: aš ir Zenonas sumokame jam iki Vyžuonų ir po keliolikos minučių į sostinę Vilnių riedantis „minkštasis“ sustoja melsvųjų pušynų apsuptoje Žaliojoje. Šventoji, jos tėkmė, pušų šakas ir visą pasaulį dabinantys baltumai, Vaižganto tiltas, malūno griuvėsiai Rimkų sodyba, bei jos šeimininko senojo Juozapo 1928 m. statytas betoninis trijų aukštų koplytstulpis – paminklas Nepriklausomybės dešimtmečiui. Prie jo žygeivių susirinko beveik keturios dešimtys. Daugiausia čia organizuotų Svėdasų J. Tumo – Vaižganto gimnazijos mokinių – skautų bei jaunųjų šaulių, jų mokytojų, Butėnų bendruomenės narių na ir Zenonas iš Aulelių. Baltume spindėjo mūsų vėliavų spalvos, žalios šaulių palaidynės su emblema bei tarnystės tėvynei šūkiu.

Didžiojo Šimtmečio žygio pradžia prie Nepriklausomybės paminklo Žaliojoje

Pro Romuvos parką, senuoju vieškeliu smagiu žingsniu greitai pasiekėme istorinį Šaltinių kaimą, pasižvalgėme iš tolo vartų arka ir koplyčia švytinčiame kapinių kalnelyje, aplenkdami naujai pastatytą moklinę trobą leidomės į sraujojo Narunčio slėnį, keliute palei Šventąją nuėjome iki senojo žilvičio ties Mačeikos sietuva, kopėme į kalną ir stabtelėjome Butėnų kaimo kapinėse prie 1945 m. žuvusio partizano Vlado Vilučio kapo. Žavingas atkarpa – senasis kaimas, kur rymo iš 1892 m. užsilikęs senpušės kryžius, šimtametės trobos, bendruomenės namai, milžiniška vinkšna ir įsimintinais 1990 m. statytas kryžius. Po jau kopėme iš paslaptingojo slėnio aukštyn, Žalgirį, Briedį, Tigrą ir kitus  krašto partizanus prisiminėme prie Šv. arkangelo Mykolo stogastulpio. tuomet jau mūsų kelias vedė pro „Barono Vilą“, šile mus pasveikino Svėdasų bendruomenės pirmininkas Arvydas Kilius pasiūlęs atsigaivinti arbata, pasistiprinti sausainiais. Aplankę Janulio piramidę leidomės į pakalnę, perėjome Vasintos upelę ir jau atsidūrėme Sausalaukėje. vėjelis atnešė tikro sodžiaus kvapo, praėjome pro kiaulių kompleksą ir ties Vadų kalnu perkirtę plentą įžengėme į Svėdasus. Prie Paminklo kan. Juozui Tumui – Vaižgantui tris kartus sušukome valio ir atsisveikinome.

Trečioji nytis svajonių Svėdasai

Po sekmadienio Šv. Mišių, kuriose prašėme taikos, teisingumo ir kitokių gėrybių, pamokslo apie pasininko reikšmę, geradarystę susilaikymų būdus kalbėjo kun. R. Simonavičius. Po pamaldų dar keliolika žmonių užsuko į Svėdasų bibliotekos meno galeriją į Šimtmečio svėdasiškių portretus pažvelgti iš arčiau. Kalbėdamiesi apie žymiuosius tarpukario kraštiečius taip pat prisiminėme ir to meto Svėdasų gyvenimą, tai buvo tarsi maža ekskursija. didžiosios krašto pažinimo ekskursijos vyks pavasarį ir vasarą.

 N.Tuškevičienės nuotraukos ir video

Neringa TUŠKEVIČIENĖ, www.krastonaujienos.lt

Vasario 16-osios rytą Širvintų rajono Musninkų miestelio gatvelėse suplazdėjo trispalvės. Šimto vėliavų jūra nuvilnijo nuo nepriklausomybės kovų savanorių kapų Musninkų kapinaitėse iki miestelio bažnyčios. Pirmąją tos dienos istorijos pamoką vedė Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos direktorius Vladas Trakimavičius. Jis mokiniams ir vietiniams gyventojsms priminė šimto metų istoriją. Vėliavas nešė ir A.Petrulio gimnazijos gimnazistai, jų tėvai ir seneliai, Musninkų miestelio ir aplinkinių kaimų vyrai. Eiseną papildė miestelio gyventojai, jaunesni mokiniai. Daugumos atlapuose įsegtos trispalvės juostelės, rankose vėliavėlės, mažiausieji džiaugėsi trijų spalvų balionais.

Kaip „Krašto naujienoms“ pasakojo Musninkų kaimo bendruomenės pirmininkė Jadvyga Kielienė, idėja pasiūti šimtą vėliavų kilo jai. Bendruomenė ją entuziastingai palaikė. Prisijungė Musninkų bendruomenė „Spindulys“, A.Petrulio gimnazija, miestelio seniūnija, kultūros filialas ir biblioteka, Vileikiškių kaimo bendruomenė. Visi pasidalijo darbais ir kibo veikti. Šimtui vėliavų prireikė keturių ritinių po 44 metrus medžiagos, ją nupirko Musninkų kaimo bendruomenė. Kadangi medžiaga plati – ji buvo kerpama į tris juostas. Vėliavas siuvo keturios moterys: Sigutė Bzožinskienė, Vaiva Zakrauskienė, Daiva Balandienė ir Janė Jankauskienė. O šešiolikos metrų vėliavą, papuošusią seniūnijos pastatą, siuvo Danutė Augonienė. Sigutė pamatavo laiką, į vieną juostą susiūti dvi spalvas užėmė dvi valandas ir dvidešimt minučių. Kotus vėliavoms nupirko jaunas ūkininkas Aurimas Inčiūra. Viso pasiūta šimtas vėliavų. Iki kovo 11 d. jos stovės miestelio aikštėje, bus naudojamos renginiuose visus metus. Štai ir vasario 16-osios popietę vėliavnešiai su vėliavomis prisijungė prie šventės Širvintose. Galvojama kitąmet šias vėliavas dovanoti Musninkų gyventojams, kad visi jas galėtų iškelti prie savo namų

Bekalbant su bendruomenės pirmininke, eisena pasuko link Musninkų bažnyčios. Čia prie dalyvių prisijungė rajono vadovės. Šventines Šv. Mišias aukojo parapijos svečias kunigas Mozė Mitkevičius, jose dalyvavo ir parapijos klebonas kun. Virgilijus Balnys. Pamatęs sustirusius vėliavnešius, kunigas Mozė pakvietė pakelti vėliavas ir jomis pamojuoti. Per bažnyčią nuvilnijo plevėsuojančių vėliavų ir plojimų banga. Mišių pabaigoje vieningai susikibus už rankų skambėjo Tautiška giesmė.

      Po Mišių visi su vėliavomis pasuko link Nepriklausomybės akto signataro A. Petrulio kapo Musninkų bažnyčios šventoriuje. Čia padėjo gimnazijos mokinių atvežtą Prezidentės puokštę, rajono merės ir seniūnės puokštes, uždegė žvakes. Eisena sustojo pagerbti 1918-1920 m. Musninkų krašto savanorių prie jiems prieš pusmetį bendruomenės „Spindulys“ iniciatyva pastatyto paminklo. Čia pakelta Valstybės vėliava.

Eisenos dalyviai tęsė kelionę į Musninkų Alfonso Petrulio gimnaziją. Čia skambiomis dainomis visus pasveikino Širvintų mišrus choras „Dermė“ (vadovė Jurga Sarpauskienė). Visi kartu dainavo gerai žinomas ir pamiltas dainas, vaikai vis mosavo trispalvėmis vėliavėlėmis. Neužmirštas pasveikinti ir tokią šventišką dieną jubiliejų švenčiantis chormeisteris Gitaras Pauliukonis. Jam skiriat „Ilgiausių metų“.

      Tuo šventė nesibaigė. Gimnazija ir „Spindulio“ bendruomenė visus pavaišino gardžia sriuba, kurią skanaujant netilo kalbos, buvo dalijamasi įspūdžiais, prisiminimais.

           Priėjęs choristas garsiai nusistebėjo, kad Musninkuose be galo nuoširdūs ir susitelkę žmonės.

http://krastonaujienos.lt/2018/02/musninkuose-nusidrieke-simto-veliavu-jura-skambejo-dermes-dainos-video/

www.traku-zeme.lt

Vasario 16-ąją Onuškis paminėjo Valstybės atkūrimo šimtmetį. Iš pradžių ryte visi susirinko prie K. Petrausko aikštės. Valstybės vėliavą pakėlė LR Seimo narys Juozas Baublys. Sveikinimo žodžius tarė ir Trakų r. savivaldybės merė Edita Rudelienė, Onuškio seniūnė Zita Aniulienė. Taip pat iškilmėse dalyvavo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ (vad. Tadas Šumskas).

Vėliau visi nuėjo prie Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko ir jo giminės kapo, kur buvo padėta gėlių.

Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje už signatarą ir jo šeimą Onuškio kleb. Algimantas Gaidukevičius ir rez. mons. teol. dr. Algirdas Jurevičius (Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras) aukojo šv. Mišias.

Pasibaigus pamaldoms susirinkusieji patraukė į Onuškio Donato Malinausko gimnaziją, kur aktų salėje vyko Lietuvos Nepriklausomybės 100-čio minėjimas bei šventinis koncertas „Sveikinu Lietuvą“. Savo pasirodymais susirinkusiuosius džiugino gimnazijos mokiniai ir mokytojai, Onuškio kapela „Samė“. Šventėje dalyvavo signataro Donato Malinausko giminaičiai: gyd. Viktoras Jencius-Butautas su žmona gydytoja Žiedūna, Vėtrė Markevičiūtė. Jie geriausiai besimokantiems gimnazijos moksleiviams – Auksei Banuškevičiūtei, Vidmantui Rainiui, Austėjai Aniulytei – įteikė Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko premijas.

Trakų r. sav. merė Edita Rudelienė, LR Seimo narys Juozas Baublys su padėjėja Vilma Puišiene

Donato Malinausko gimnazijos direktorė Rima Blikertienė

Onuškio kapela „Samė“

Vytautas Landsbergis. www.vdu.lt nuotr.

Vytautas LANDSBERGIS, www.voruta.lt

Vasario 16-osios kalba, skirta valstybės šimtmečiui, iš Signatarų balkono, 2018-02-16

                      Jaunoji šimtamete Lietuva!

                       Sveikinu tave, pradėjusią skaičiuoti antrąjį Respublikos šimtmetį.

                      Sveikinu tave išdidžią naujausiais pasaulinio mokslo technologijų atradimais – tik žiūrėk, pasauli, su kuo ateina ir ką tau atneša Lietuva.

                      O be to dar išdidi vis gausesniais sporto laimėjimais – plaukikų, irkluotojų – pastebėkim, tai ne sukčių „laimėjimai“, kurių didiesiems atstovams dar tenka išsisukinėti per dopingų makalynes – ir vis tiek jie eina gėdingai lauk, o Lietuva žengia ir laimi!

                      Per šimtmetį televizijoje mestelėjote „jūs ten su Tapinu“, ir buvo žavu, kiek Lietuvoje mokslo talentų!  Pasaulinių! Taipgi sporto.

                      Ir vis dėlto paradoksų šalis!  Daugybė niekalo ir niekybės.

             Valykimės, Dieve mano.

           Nejau reikia tiek vogti?

                  Susitvarkykim su ta aikšte. Ar ji tikrai mums per didelė? Ar nukirstas miškas gražiau už                            skriejantį raitelį?

                      Pamėginkim būti atlaidesni vieni kitiems.

                      Gaila žmonių, kuriems atrodo, kad didžiausias malonumas – tai įkąsti savo artimui.

                      O jei pavyktų pažeminti savo Tėvynę!  – čia tai didžiausias malonumas.

                      Vargšai, kurie nežino ką daro.

                      Piliečiai pilėnai!

                      Ką tik išgirdau, šiomis dienomis, mažo berniuko didelę mintį. „Piliečiai yra tie, kurie turi pilį“. Taip, vaikine. Ne tik turi, bet ir gina ją. Ginsimės paskutinėje aukštumoje. Kur gynėjai, ten sostapilė. Ten tavo šalis.

                      Dabar siūloma turėti ir ginti daugiau sostapilių, ne tik vieną lietuvišką. Tai būtų pamatų plovykla.

                      Neturim daug laiko žaisti savimi kaip lėlėmis.

Būsim stumiami ir blaškomi. Laikysimės tik būryje.

                      Ar įmanoma atsilaikyti?

                      Šimto metų ištvermė parodė, kad įmanoma.

Nuolatos

Lietuvos

broliai kažkur joja.

Saulė teka

mėnuo dega

upės nesustoja.

Tu dangau beribis,

laimink mūsų žygį.

Buvom baisiai suvaryti,

bet sapnavom Vytį.

                      Tie dvidešimt politikų savanorių nuo „Aušros“ ir „Varpo“ laikų, niekieno neliepiami, tik širdies pašaukti, ėjo atkurti Lietuvos. Susirinko 1918-aisiais Vilniuje, Pilies gatvėje, kad pareikštų lietuvių tautos ir šviesuomenės išpuoselėtą, subrandintą valią: teesie Lietuvos valstybė ir vėl! Tebūnie ji nepriklausoma, demokratiniais pagrindais besitvarkanti, visų žmonių laisvai išrinkto Seimo vadovaujama. Su šia Vasario 16-osios idėja, viltimi ir samprata ėjom dar sykį į Kovo 11-tąją ir vėl skelbdami teisę būti Lietuva ir tokia Lietuva, kiek jos piliečiams pakaks proto ir atsakomybės.

                      Ir Dievas davė laisvę. Tada savanorių iškovotą, paskui gintą sukilėlių, partizanų, ir vėl jau taikiu būdu iškovotą Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją. Ją tereikėjo branginti, puoselėti, ginti jau kitais būdais. Ginti kaip kiekvieno paprasto žmogaus teises nomenklatūros niokojamoje Lietuvoje. Ginti kaip garbę ir teisingumą. Neleisti, kad koks atsibastėlis tyčiotųsi, o nuosavi gudragalviai Tėvynės meilę pravardžiuotų idiotizmu.

                      Čia, deja, per mažai gynėm. Nesukilo protestuoti visa Lietuva, tarytum pasidavė. Bet aš manau,

        ji   sukils.

                      Būkim garbingi žmonės, ir bus mūsų Tėvynė garbinga. Kai garbinga, tai ir teisinga.

         Tebūnie taip.

                      Buvau Sąjūdyje nuo pat pradžios ir puikiai atsimenu Sąjūdžio ideologiją, kaip ją formavom. Kvietėm visus Lietuvos žmones eiti kartu, nes čia mūsų Tėvynė, nepriklausomai nuo jų tautybės, etninės kilmės ar net kokiom aplinkybėm jie čia atsirado. Ar jie čia jau daugelį kartų gyvena, ar atvažiavo prieš keliasdešimt metų, ar vos prieš dešimt, mes kalbėjom apie pilietinę visuomenę ir būtent apie Lietuvos tautą. Sakydavom: Lietuvos žmonės. Tokia buvo labai paprasta sąvoka: visi Lietuvos žmonės. Visi – lietuviai tuo, kad Lietuva jiems brangi. Jie atėjo čia ir nori, kad Lietuva būtų laisva, nepriklausoma šalis, kurioje visi galės kartu dirbti ir ją kurti.

                      Bet ar tapome kiek nors laisvesni? Viskas prieštaringa. Esame laisvesni, be abejo, nuo sovietų armijos ir neteisėtos sienų kontrolės, nuo KGB teroro ir „tarybų valdžios“ savivalės. Laisvesni rinktis darbą ir studijas, kurti verslus, keliauti po pasaulį ir jame reikštis. Tačiau tebeturime pakankamai ir senųjų valdžios papročių ir savivalės, nesame laisvi nuo korupcinių neteisybių. Nesame laisvi nuo savo praeities, t.y. nuo sovietinių elgesio normų, gobšumo, pataikavimo. Šia kryptimi dar augti ir augti. Kaip linkėjo amžinatilsi Vincentas Sladkevičius.

Tačiau vienam išmėginimui Lietuva dar nerado tinkamo rakto. Tai vidaus būvį menkinantis materializmas, valdžios bei turtų godulys, pagraužęs paskutinį buvusį išsilaisvinimo idealizmą. Žmonės, kurie savo žemėje turėjo būti broliais, ėmė jaustis pranašesni arba prastesni vieni už kitus. Ramiai apgaunantys ir skaudžiai apgautieji. O dalis netgi permąstė, kad ankstesnė nelaisvės nelaimė buvo jų laimė. Pasidalijimas į turtingus galingus ir neturtingus bejėgius darėsi vis didesnis. Buvo stabdomi mažieji, norintys prasisiekti ir stotis ant kojų. Pagarba žmogui – visai antisovietinis reiškinys – garavo kaip ryto rasa.

Savo vienintelę valstybę turėtume puoselėti kaip daržą, kaip sodą, kurį pirmiausia reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems. Materialistai į ją žiūri kitaip – kaip į dubenį, iš kurio patogu priėjus pačiam pasrėbti. Ir prieina būriais, grupėmis draugų. Nelaimė ta, kad Lietuvoje gyvenant galima širdimi išeiti svetur, kai tėvynės meilės vietą užima nemeilė, tada nesunku ir nusigręžti amžiams. Kas palaiko tokį suskilimą Lietuvoje? „Mes kovojam ne prieš valdžios kūną, bet prieš blogio dvasią“, – kažin kada dėstė apaštalas Paulius laiške efesiečiams. Jeigu šiandien tai kai kam nors pernelyg sudėtinga, manykim, kad piktoji dvasia ir blogio dvasia – bemaž tas pats. Skirtumas tas, kad piktąją dvasią galima nupiešti su ragais, o blogio dvasią reikia pajusti, atpažinti. Lietuvoje verčiau atidėti paveikslėlius. Priminei teisybę, ir gana. Svarbiau stoti prieš blogio dvasią. Tegul jaunimas pasiskaito Išminties knygą.

Ateina nauja banga, ir jaunimo, ir vėl prabundančios visuomenės, kuri bus pajėgi pasakyti „ne“. Žodis „ne“ kartais yra nepaprastai svarbus. Ne – blogiui, ne – blogajai valstybės krypčiai, ne – visuomenės smukdymui į išsigimimą. Ir nė kiek ne prastesnis žodis „gana“. Ir jis turi būti pasakytas. Be langų daužymo, be grasinimų, tiesiog tvirtai ir aiškiai: „Gana, ponai draugai“.

Jeigu tavo tėvynę kas nors žemina, ar turi pakankamai garbės jausmo užstoti, protestuoti? Jeigu tavo tėvynę skriaudžia, ar tu turi drąsos ją ginti, nes tau skaudu, kad ją skriaudžia? O gal tu lendi į krūmus su savo menku skausmu? Karys toks neturėtų būti. Partizanai dėl to ėjo mirti.

Buvo jau kartą panašu į stebuklą, atrodėm esą kitokie. Norėjom gyventi kitaip. Kaip žmonės tarp žmonių. Atrodė, lyg būtume tapę kitokie, tarsi išties galime būti kitokie. Prisiminkim Sąjūdį ir Atgimimą ir pamėginkim dar kartą. Tai požiūris į žmogų, tavo artimą, tai požiūris į šalį, tavo artimą. Ar aš čia kam nors reikalingas? Visame dideliame pasaulyje! Koks aš galiu būti kam nors reikalingas – savo artimui ir savo tėvynei? Aš reikalingas ir tu reikalingas geresnis, būk žmogus su širdimi.

Prabuvom jau šimtą metų tokioje gražioje šalyje, kurią dabar per mažai mylime. Ar prabūsime joje dar kiek? Taip, jei mylėsime paukštelius ir vaikelius. Jeigu norėsime būti kitokie. Išnyksime kaip dūmas, jei nenorėsime būti kitokie. Jei nemylėsime vaikelių ir neatsikratysim blogojo savęs. Piktuolio, pavydelninko, sovietinio gobšuolio.

Plėšdamas aplink, tu apiplėši ir save pats. Nebeturi nieko. Dovanodamas aplink, apdovanoji ir save. Tąsyk esi. Tik šiuo būdu, darbščiuoju būdu senovės Lietuvių Kalnėnų ir Žemaičių, dar išliksime.

Kryžius žadėjo gyvybę.