Zigmas TAMAKAUSKAS, Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys, istorijos mokytojas metodininkas, Kaunas
Štai ir vėl atskubėjo Vasaris. Vasaris su savo šokinėjančiomis snaigėmis, pasidabruotais namų stogais, blizgančiais lediniais tiltais ir vėjais. Gal toks pats vaizdas buvo ir prieš 95 metus, vasario 16-tąją dieną, kai Lietuvos Taryba, įgaliota 1917 metų rugsėjo mėnesį vykusios Lietuvių konferencijos, rinkosi padaryti mūsų tautai nepaprastai reikšmingą sprendimą – pasirašyti savo – Lietuvos Valstybės atkūrimo Aktą. Tai įvyko 1918 metų tos pačios dienos popietėje (– 12 val. 30 min.), siaučiant okupaciniams vėjams. Jų tada nepabūgta, kaip neišsigąsta ir 1991 metų sausio žvarbiosios žiemos, kada mūsų širdys glaudėsi prie vienos – Tėvynės širdies.
Kelias į Vasario 16-tąją ėjo per mūsų tautiečių nacionalinės sąmonės augimą, kuriai didelės įtakos turėjo daugiašakė vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla. Reikšminga buvo Jono Basanavičiaus 1883 metais pasirodžiusi „Aušra“, nuo kurios išleidimo šiais metais sueina 130-ties metų sukaktis. „Aušra“ prikėlė iš miego ir Vincą Kudirką. Pabudęs Lietuvai, V. Kudirka dar ryškiau ragino ir kitus pabusti dirbti Lietuvos labui. Jis savo kilniais darbais ryškiai brėžė būsimos Nepriklausomos Lietuvos valstybės kontūrus, skelbė Šviesos, Tiesos, Doros ir Vienybės idealizmo idėjas. Šių metų gale Lietuva turėtų reikiamai pažymėti mūsų himnao autoriaus – dr. Vinco Kudirkos gimimo 155-tąsias metines. Panašias – lietuvių kalbos, tikėjimo, savų papročių, tautiškumo, doros saugojimo idėjas, paryškindamas katalikiškas vertybes, propagavo ir 1896 metais pasirodęs katalikiškas mėnesinis laikraštis „Tėvynės sargas“, davęs impulsą susikurti krikščionių demokratų politinei grupei. Šio leidinio kūrėjas ir redaktorius kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas vėliau rašė: „Dievui tarnavome per Tėvynę ir mielai atidavinėjom jai, Tėvynei, visas savo pajėgas ir resursus…“
1905 metais Rusijos imperijoje vykstant revoliucijai, Lietuvių Seimas Vilniuje iškelia palyginti kuklų, bet tuo metu gana drąsų – Lietuvos autonomijos klausimą. Tačiau carizmas brutaliai nuslopina bet kokį savarankišką žingsnį. Visų pavergtųjų tautų aktyvumą sustiprino I pasaulinis karas. Karo pradžioje dar vyrauja tos pačios autonominės nuotaikos, tačiau Vokietijai okupavus Lietuvą – ši nuostata keičiasi. Vilniuje susidaręs politinis centras priešinasi okupantų politikai, germanizacijai. Svarstoma Lietuvos ateitis pokario metais.
Lietuvą budino JAV prezidento Vilsono „14 punktų“ deklaracija. Viltį atkurti Lietuvos valstybę sustiprino Vasario revoliucija pačioje Rusijoje.
1917 metų viduryje Vokietija leidžia sudaryti vietinę Lietuvos įstaigą, kuri tarpininkautų tarp gyventojų ir okupacinės administracijos.
1917 metų rugsėjo 18-22 d. Vilniuje sušauktoje Lietuvių konferencijoje 214 atstovų iš visų Lietuvos apskričių nutarė siekti savos demokratinės valstybės sukūrimo.
Buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Jos pirmininku tapo Antanas Smetona, o vicepirmininku – Steponas Kairys. Taryba įsipareigojo atstovauti tautai ir siekti jos laisvės. Tarybos darbas okupacijos sąlygomis buvo nepaprastai sunkus, ji norėdama pasiekti savo tikslo , turėjo diplomatiškai laviruoti, net kurį laiką nusileisti Vokietijos reikalavimams. Tai rodo 1917 m. gruodžio 11 dienos pareiškimas. Tačiau jame pirmuoju punktu Taryba skelbė, kad atstato Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir nutraukia visus ryšius su kitomis valstybėmis, kuriuos kada nors turėjusi. Tai reiškė, kad Lietuva atsiskiria ir nuo Lenkijos, ir nuo Rusijos, kuri ją valdė norėdama sunaikinti 120 metų.
Vasario 16-tosios Aktas buvo pasirašytas pirmininkaujant dr. Jonui Basanavičiui su krikščioniškos santarvės ir idealizmo dvasia. Vienas iš 20-ties vyrų, pasirašiusių šį dokumentą – Petras Klimas sakė: „Mes pasirašėme nepriklausomybės paskelbimo aktą, bendrą visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų, jei tik nenutolę jie nuo savo tėvynės, ir kurie brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės“. Šis Aktas išreiškė tikruosius lietuvių tautos interesus, labai pakėlė Tarybos autoritetą visuomenėje, jame neliko ir jokių nuorodinių santykių su Vokietija, kurie buvo pažymėti 1917 metų gruodžio 11 dienos pareiškime, nors diplomatinė kova su Vokietija dar kurį laiką tęsėsi. Bene daugiausiai prie Vasario 16-tosios Akto teksto parengimo prisidėjo teisininkas Jonas Vileišis. Pažymėtina, kad J. Vileišis yra labai susijęs ir su Kauno miestu. Jis dešimt metų (1921–1931 m.) buvo Kauno miesto burmistras. Per šį laikotarpį, anot Jono Aničo, išsamiai tyrinėjusio Jono Vileišio gyvenimą bei veiklą – Kaunas išgyveno didžiausią pažangos laikotarpį, iškilo „iki Europos didmiesčių lygio“. Prisimintina, kad J. Vileišis, tęsdamas dr. Vinco Kudirkos idėjas, buvo ir Lietuvos savivaldos kūrėjas.
Vasario 16-tosios Aktas, kaipo toks, dar nesukūrė valstybės – neturėta tuo metu nei savos vyriausybės, nei savos administracijos, nei kariuomenės, nei pinigų. Tačiau Vasario 16-tosios Aktas padėjo Lietuvai iš idėjų pasaulio materializuotis, kilti iš pelenų. Šį kilimą lėmė didelis darbas, kraujo aukos kaina. Jį teko apginti kovos lauke kovojant net trimis frontais: viename – su sovietų Rusija, kitame – su bermontininkais, o trečiame – su lenkų kariniais daliniais. Rusija antrą kartą norėjo panaikinti Lietuvos vardą lipdydama vadinamą „Litbielos respubliką“. Rusijos kariuomenės įsiveržimas į mūsų žemę akivaizdžiai demaskavo jos pačios paskelbtą „Tautų apsisprendimo deklaraciją“, kuri tikrovėje pasirodė tik propagandinis triukas tautoms apgauti. Duobę Lietuvai kasė ir Lenkija, sulaužiusi ką tik pasirašytą su Lietuva Suvalkų sutartį. Iškilo mirtinas pavojus Lietuvai atsidurti agresyviai nusiteikusių kaimynų nasruose.
Tais pačiais – 1918 metais lapkričio 2 dieną buvo priimtas labai svarbus dokumentas – Lietuvos valstybės konstitucijos pamatiniai dėsniai, o lapkričio 5 dieną paskirtas pirmasis Ministras Pirmininkas. Juo tapo Augustinas Voldemaras, kuris per šešias dienas sudarė Pirmąją Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Prisimintina, kad visai neseniai, gausiai ir aktyviai dalyvaujant visuomenei, Kauno istorinėje prezidentūroje buvo pristatyta labai įdomi Gedimino Jankaus parašyta knyga – dviejų dalių drama „Kybartų aktai“, kurioje vaizduojamas pirmųjų buvusių – prezidento Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro tariamas susitikimas prie Lietuvos sienos vykstant tragiškiems 1940 m. įvykiams Lietuvoje.
1918 metų lapkričio 23 dieną buvo išleistas pirmasis Lietuvos kariuomenės organizavimo įsakymas. Tėvynės ginti susirinko apie 10 000 savanorių. Jie rodydami didelį patriotizmą narsiai gynė Lietuvą, Vasario 16-tosios idėjas. 1919 metų antrojoje pusėje buvo išvyta rusų bolševikų kariuomenė, tų pačių metų gruodžio mėnesį nugalėti ir bermontininkai. Kovose su rusais didvyrio mirtimi netoli Pašvitinio (Pakruojo raj.) 1919 m. sausio 16 dieną žuvo pirmasis Lietuvos partizanas – Aleksandras Vainauskas, prie Kėdainių žuvo pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys, ant Alytaus tilto žuvo pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius. Kovose su lenkais prie Varėnos žuvo pirmasis lietuvių karo lakūnas Juozas Kumpis. Kaune, prie Metropolio, gindamas JAV misiją nuo bolševikuojančio vokiečio kulkų žuvo pirmasis Lietuvos sargybinis Pranas Eimutis. Čia pat reikėtų prisiminti ir narsiąją mūsų žvalgę Marcelę Kubiliūtę, kuriai pavyko išaiškinti Kaune 1919 metais veikusį lenkų pogrindį, turėjusį tikslą nuversti teisėtą Lietuvos vyriausybę, užgrobti valdžią ir palengvinti J. Pilsudskiui Lietuvos prijungimą prie Lenkijos.
Nepasisekus sąmokslui, 1920 metais bandyta tai padaryti karine jėga. Buvo užgrobta mūsų sostinė Vilnius, grėsmingai artėta link Kauno. Lietuvių kariuomenei vadovauti iš Kauno atskubėjo vos kėlęsis iš ligos patalo generolas Silvestras Žukauskas, kuris stodamas į Lietuvos kariuomenę pareiškė: „Būsiu laimingas stoti Į Lietuvos armiją, kad ir paprastu kareiviu, kada Tėvynė pareikalaus mano jėgų, ir su ginklu rankose stosiu ginti savo gimtąjį kraštą nuo priešų“. Tai nebuvo tik tušti žodžiai. Jo vadovaujama lietuvių kariuomenė prie Giedraičių bei Širvintų išsprendė paskutinį hamletišką klausimą: būti Lietuvai ar nebūti? Čia nugalėta lenkų kariuomenė, klastingai įsiveržusi į mūsų kraštą. Buvo išsaugota jaunosios Lietuvos gyvybė. Amžina garbė žuvusiems už Tėvynės laisvę, už Vasario 16-tosios idėjas. Kovojant su lenkais, gražų pavyzdį parodė tuometiniai Steigiamojo Seimo nariai, sudarydami iš septynių narių vadinamą Mažąjį Seimą, vadovaujamą Aleksandro Stulginskio, o kiti, palikę savo kėdes, pasiaukojamai stojo į frontą ginti savo Tėvynės. Šį gražų pavyzdį turėtų prisiminti ir dabartinis Lietuvos Seimas, ypač dabar, kai reikės drąsos apginti nuo pietinės Lietuvos kaimynės mūsų valstybės Konstitucijos nuostatas.
Vasario 16-toji davė impulsą ir Klaipėdos kraštui. 1918 m. lapkričio 30 dieną buvo paskelbtas plačiai žinomas Tilžės Aktas, kuriuo reikalauta atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su Didžiąja Lietuva – atkurta Lietuvos valstybe. Į Klaipėdos kraštą, užgrobę Vilnių, pretendavo ir lenkai. 1923 m. sausio 10-15 dienomis kilęs sukilimas įgalino Mažosios Lietuvos daliai – Klaipėdos kraštui susijungti su Lietuvos Respublika. Tai buvo pats sėkmingiausias mūsų jaunos, atkurtos valstybės laimėjimas.
Vasario 16-tąją galima sulyginti su rašytojo Jono Biliūno apysaka. Kelias į Laisvę, į tą Laimės žiburį buvo žmonių lavonais nuklotas: mūsų tautos sąmonės žadintojai, sukilimų dalyviai, knygnešiai, o Nepriklausomybę paskelbus – jos gynėjai savanoriai, kariai, 1941 metų birželio mėnesio sukilėliai, pokario metų narsieji partizanai ir dvasinės rezistencijos dalyviai – tai mums visiems brangūs vardai, kurių darbu, kančiomis ir kruvina auka buvo atnaujinta Vasario 16-tosios gyvoji prasmė.
Vasario 16-tosios idėja buvo gyva per visą sovietinę okupaciją. Į ją rėmėsi visa rezistencinė veikla. Gyva buvo ir dr. Jono Basanavičiaus, kaip Lietuvos laisvės simbolio, dvasia. Prie jo kapo Vilniaus Rasų kalnelyje 1956 metais organizavome studentiško jaunimo žinomą antisovietinį Vėlinių susibūrimą, kuris gražiai kasmet prisimenamas ir Vengrijos Respublikos atstovybės Lietuvoje. Tuomet aidėjo ne tik Lietuvai laisvės šūkiai, bet buvo sveikinama ir Vengrijos revoliucija. Mokėmės nesuklastotos Lietuvos istorijos organizuodami ekskursijas po Lietuvą, lankydami istorinius paminklus, tvarkydami lietuvių karių kapus, skaitydami Tėvynės tema paskaitas ir pan.
Dabar kartais spaudoje pasirodo ar per televiziją pasigirsta menkinantys dr. J. Basanavičių ir Vasario 16-tosios idėją žodžiai, atsieit nereikėjo kurti tos tautinės valstybės… Kai kas stengiasi pašiepti ir Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“. Jau nenorima prisiminti, kad ši istorija, o ne brukamas šiandieninis kosmopolitinis tvaikas, atskiestas unijine nostalgija, išugdė tikrus Lietuvos patriotus, nepabūgusius stoti į nelygią kovą su sovietiniu okupantu. Sovietinės okupacijos metais platinome A. Šapokos „Lietuvos istoriją“. Slapčia padauginta „žibaline era“, ji ėjo iš rankų į rankas, atlikdama nemažą vaidmenį žmonių nacionalinio sąmonėjimo procese, artindama Kovo 11-tosios aušrą.
Kai kas mūsų istoriją stengiasi įvardinti tik nuo unijinių su Lenkija laikų, teisinant pragaištingą polonizacijos antplūdį į mūsų kraštą, o kai kas žaisdami bajorystės gaivinimo žaidimą, gardžiuojasi restauruotų herbų saldžiais lenkiškais pavadinimais.
Susirūpinti verčia vadinamos „lenkų kortos“ sklaida, kurią bruka į mūsų piliečių rankas kaimyninė Lenkija ir kai kurių buvusių „autonomininkų“ vis ryškėjantys kėslai pažeisti mūsų raidyną, sumažinti lietuvių kalbos vartojimo erdvę, sulenkinti nulietuvinant Vilnijos kraštą, teisinis nesugebėjimas nuimti iškraipytus nelietuviškus gatvių bei mūsų sostinės pavadinimus, Valdemaro Tomaševskio ir jo bendrų antilietuviškos kalbos tarptautinėje bendruomenėje, didėjanti mūsų tautiečių emigracija, gėjiški kėslai ir kiti negatyvūs reiškiniai. Tomaševskininkams destrukcines užmačias jau padeda plėsti ir į Klaipėdos miesto tarybą išrinktas Lietuvos rusų sąjungos atstovas Viačeslav Titov, siekdamas, kad uostamiestyje būtų įteisinta dvikalbystė: greta lietuvių kalbos – ir rusų kalba. Girdime, kad jų siekius palaiko ir skatina Lenkijos bei Rusijos oficialios valdžios. Keista, bet į tokias ar panašias veikiančių Lietuvoje lenkų ir rusų nacionalistinų partijų antikonstitucines užmačias, nekreipia reikiamo dėmesio mūsų valstybės Vyriausybė, teisėtvarkos bei saugumo struktūros. Šiuo metu įžūliai reikalaujama mažumų mokyklų mokiniams pažymių rašymo nuolaidos į nelygiateisę, diskriminacinę padėtį pastatant lietuviškų mokyklų mokinius. Dar daugiau: Lietuvos Užsienio reikalų ministras, nuvykęs į Lenkiją atstovauti savo Valstybės, purvina savo Respublikos Seimą, atsiprašinėdamas už jo demokratiškai priimtus kaimyninei valstybei nepatinkančius nutarimus…
Į akis krenta pasigirstantys Europos federalizmo svaičiojimai, tautinės valstybės neigimo rašiniai, noras sukosmopolitinti ir nudvasinti tautines valstybes, kurių išlikimą pradžioje garantavo Europos Sąjungos sutartis. Kartais Europos maskuote stengiamasi jauną žmogų atitraukti nuo savo šaknų, diegiant jam tautinio nihilizmo sampratą.
Tikime, kad jokie pakampių šešėliai ar anot profesorės Onos Voverienės – „televizijos barbarų puotos“ neįstengs užgožti ryškios dr. J. Basanavičiaus veiklos, Vasario 16-osios idėjos.
Sąmoninga tauta randa savo praeityje stiprumo, ji gyvena dabartimi ir kuria ateičiai. Mes turime atsisakyti „mažos tautos“ komplekso, taip madingo mūsų dienose saviplakos. Kai sueiname krūvon vienos idėjos vedami – mūsų pasidaro gana daug, tąsyk galima ir didžiulis darbus nuveikti. Svarbu neištižti, nepasiduoti gariūniškos dvasios laikinom vilionėm, besaikio turtėjimo vergovei.
Daug Lietuva laukia iš mūsų jaunimo. Norėtume jame matyti daugiau idealizmo pavyzdžių. Čia turėtų dar svaresnį žodį tarti mokykla, patriotiškai nusiteikę mokytojai, tėvai. Mūsų iniciatyva gana sėkmingai miesto mokyklose buvo surengti keli tarpmokykliniai istorijos konkursai, kurie įgalino mokinius protu ir širdimi dar kartą prisiliesti prie mūsų tautos istorijos, pasiaukojimo, Valstybės atkūrimo puslapių.
Lietuvos ateitis yra mūsų pačių rankose – kokie mes, tokia ir Ji, kokie mes būsime, tokia bus ir Lietuva.
Praėjusiais metais Lietuva minėjo palaimintojo Jurgio Matulaičio ir mūsų tautos dainiaus poeto Maironio metus. Šie metai yra Tikėjimo, Klaipėdos krašto sukilimo, jo išvadavimo, 1863 metų sukilimo bei Dariaus ir Girėno skrydžio minėjimo metai. Į juos gražiai įsipina istorinio Mėlynųjų Vandenų mūšio, Žemaitijos krikšto, Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Vasario 16-osios, mūsų valstybės Konstitucijos pamatinių dėsnių paskelbimo, pirmosios Vyriausybės sudarymo ir 1938 metų Konstitucijos jubiliejinės datos. Tad yra proga dar kartą įsiklausyti į savo žemės balsą, pažvelgti geromis akimis į jos dvasinės kultūros gelmes. Į Lietuvą turime eiti pakilę Vasario 16-osios sparnais per savo namus, per savo žemę, per savo savitą kultūrą, per neužterštą svetimybėmis savo kalbą, per savo istoriją. Tegul visų mūsų širdis ir protus nušviečia Vasario 16-tosios prasmės Šviesa, išgirstant poeto Maironio raginimą:
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno…
Čia tavo kūnas sau maisto semia,
Čia irgi dvasiai atrasi peno…