Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas: „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija žymėjo nenutrūkstamą valstybės tęstinumą“

„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija – išskirtinės istorinės ir politinės svarbos dokumentas, žymėjęs nenutrūkstamą valstybės tęstinumą. Deklaracijos signatarai pasisakė už Lietuvą kaip demokratinę respubliką. O išdėstyti nepriklausomybės ir žmogaus teisių bei socialinio teisingumo principai, vėliau įtvirtinti ir išplėtoti nepriklausomos demokratinės Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, rėmėsi anuomet visiškai nauju, tačiau iki šių dienų aktualiu, žmogaus teisių ir laisvių principus įtvirtinančiu tarptautiniu susitarimu – Visuotine žmogaus teisių deklaracija“, – sakė kašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, vasario 15 d., Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimo išvakarėse minint Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos Nepriklausomybės Deklaracijos paskelbimo 72-ąsias metines Lietuvos partizanų memoriale Minaičių kaime (Radviliškio r.).

Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kairiai šalies vadovybės ir visų Lietuvos žmonių vardu padėjo gėlių bei tylos minute pagerbė 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos paskelbtos deklaracijos signatarus Lietuvos partizanų memoriale. Taip pat aidėjo pagarbos salvės.

1949 m. vasario 2-22 d. Minaičių kaime (Radviliškio r.) buvo sušauktas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Partizanų bunkerio, sodybos klėties atkūrimo ir paminklo statymo darbai Minaičiuose vyko 2010 m. Memorialo įkūrimo iniciatoriai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Radviliškio rajono savivaldybė ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtame paminkle įamžinti visų aštuonių deklaraciją pasirašiusių partizanų – Jono Žemaičio-Vytauto, Adolfo Ramanausko-Vanago, Leonardo Grigonio-Užpalio, Juozo Šibailos-Merainio, Vytauto Gužo-Kardo, Aleksandro Grybino-Fausto, Petro Bartkaus-Žadgailos ir Broniaus Liesio-Nakties – vardai. Klėtyje įrengtas autentiškas, stiklu dengtas, partizanų bunkeris, kurį lankytojai gali apžiūrėti iš viršaus.

Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė nė vienas partizanas, pasirašęs Deklaraciją.

Ištrauka iš Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaracijos:

„Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, atstovaudama visas Lietuvos teritorijoje esančias vieningos vadovybės vadovaujamas karines visuomenines grupuotes, būtent:

a/ Pietų Lietuvos Sritį, savo sudėtyje turinčią Dainavos ir Tauro apygardas,

b/ Rytų Lietuvos Sritį, savo sudėtyje turinčią Algimanto, Didžiosios Kovos,

Vyčio ir Vytauto apygardas,

c/ Vakarų Lietuvos Sritį, savo sudėtyje turinčią Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardas, tai yra, reikšdama lietuvių tautos valią, pakartodama Vyriausiojo Lietuvos Atstatymo komiteto nutarimuose ir Deklaracijoje paskelbtus pagrindinius principus bei juos papildydama nutarimais, priimtais Prezidiumo ir Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Karo Tarybos jungtiniame posėdyje, skelbia:

1. LLKS Taryba, remdamasi Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumo ir Karo Tarybos jungtinio posėdžio nutarimais, okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai.

2. LLKS Tarybos ir jos Prezidiumo būstinė yra Lietuvoje.

3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika.

4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.

5. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę.

6. Nuo okupacijos pabaigos ligi susirenkant demokratiniam Lietuvos Seimui, įstatymų leidžiamąją galią turi Laikinoji Tautos Taryba.

Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija.

Ir paskutinis punktas Deklaracijos pabaigoje: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-oje Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus Teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti…”

Okupuotoji Lietuva, 1949 m. vasario 16 d.

Šis dokumentas kartu su kitais tuomet parengtais dokumentais įteisino Lietuvos laisvės kovos sąjūdį kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo organizaciją. Tikslui pasiekti penkerius metus buvo dedamos didžiulės partizanų, ryšininkų pastangos, paaukota tūkstančiai gyvybių. Iš viso partizaninio karo metu žuvo 20,5 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Nuotraukų aut. Giedrė Maksimovicz-Alkema